gėda

Dabar tikiuosi, kad šiame įvykyje dalyvavę žmonės apie tai pamiršo. Vaikystėje užsimanęs myžt kartais išsitraukdavau pimpalą ir jį suspaudęs lėkdavau į tualetą. Nes retsykiais noras myžt būdavo toks stiprus, kad atrodė, jog vien valios pastangomis nenulaikysiu šlapimo. Pirmoje klasėje po pamokų buvau paskutinis likęs rūbinėje. Pajutau diegimą pūslėje. Žinojau, kad visi klasiokai jau išsivaikščiojo kas sau. Suspaudęs pimpį rankoje lėkiau į tualetą. Iš vienos klasės išėjo mokyklos direktorė ir budėtojas. Jie nustėrę žiūrėjo į mane lekiantį koridoriumi. Mano veide – įtampa, sukąsta lūpa.

Gėda lietuvių kalbos žodyne aiškinama taip: „nemalonumo jausmas dėl peiktino pasielgimo, sarmata“. Ne vien „nemalonumo jausmas“. Dažnai jis skaudus, žeminantis. Jam apėmus išties suprantu tą frazeologizmą „norisi skradžiai žemę prasmegti“. Anądien važiavau troleibusu ir į jį įlipo pažįstama. Žiūrėjo į telefoną, manęs nepastebėjo, bet atsisėdo priešais. Pagalvojau – papokštausiu. Ir pradėjau spardyti jos kėdės sėdynę. Tai truko vieną stotelę. Galiausiai ji pakilo tam, kad išliptų. Jai pasisukus supratau, kad suklydau. Tai nebuvo mano pažįstama. Tiesiog kažkokia panelė, kuri dabar mano, kad aš urodas ir chamas.

Antroji „gėdos“ reikšmė – „išoriniai lytiniai organai“. Tai, kas gėdinga dažnai susiję su lytiškumu. Pastebiu, kad daugiausia girdėtų anekdotų susiję su seksu arba mirtimi. Man regis, kad juokdamiesi bandom prisijaukinti tai, kas yra intymu ir mus gąsdina. Esą juokas yra vienintelė adekvati žmogaus reakcija susidūrus su mirties fenomenu. Tiesa, nesu tikras dėl to ar mirti mums atrodo kaip gėdingas dalykas.

Dažnai prisimindamas gėdingus praeities akimirksnius net dabartiniame momente noriu daužyti galvą į stalą. 2017 m. rugsėjį susipažinau su viena mergina per Tinderį.  Ji sirgo astma. To nežinojau. Mes mylėjomės irjai prasidėjo dusulio priepuolis, ji bandė mane nustumti ir pasiekti inhaliatorių. To nesupratau, pagalvojau, kad ji tankiau kvėpuoja dėl to, kad artėja finišas – paklausiau „Tau taip patinka?“ Galvojau, kad ji tuoj baigs. Išties ji beveik baigė gyvenimą dėl mano debiliškumo. Šiandien prisimindamas tai dar raustu iš gėdos.

Manyje telpa Leibnico monados, Kanto moralinis imperatyvas, Nyčės antžmogis, Wittgensteino kalbos žaidimas, Chomskio sintaksinės struktūros… Esu dalies žmonijos sąmonės tolimiausias taškas. Ir šis taškas dabar reflektuoja pats save – sugniaužusį pliką pimpį mokykloje. Esu milijonus metų trukusios evoliucijos rezultatas. Man regis, kad ji turi teisę manęs gėdytis.

Vieną vakarą naršiau po pornografinius tinklalapius. Kompiuteris išsikrovė per vidurį vieno klipo. Nebesivarginau jo vėl įjungti, nuėjau miegoti. Ryte pamiršau apie savo vakarinę veiklą ir išėjau į darbą. Tuo metu buvau pradėjęs dirbti turinio kūrimo ir valdymo agentūroje. Reikėjo kolegoms ir klientui pristatyti vieno projekto planą. Įjungiau kompiuterį ir iš jo pasigirdo aimanos ir su niekuo nesupainiojamo pliaukšėjimo garsas. Mano darbas agentūroje baigėsi dar nepraėjus bandomajam laikotarpiui. Nutuokiu, kad ten buvę žmonės priskyrė man keletą etikečių. Greitai supaprastino mano nuostabų būvį iki vieno vaizdinio, kelių būdvardžių.

Daugelis žmonių suvokia, kokia didžiulė yra visata. Mes juk suprantame sąvoką „begalybė“, net jei negalime aprėpti pačios begalybės. Kiekvienas žmogus turi be galo sudėtingas smegenis. Visi praeiviai savyje talpina atskirą visatą. Nesuskaičiuojamus kiekius unikalios informacijos. Kasdieniniai prašalaičiai yra vaikštantys žmogiškieji slėpiniai, įstabūs mistikos, biologinės evoliucijos ir psichikos dariniai. Bet man reikia tik sekundės, kad tokio stebuklo egzistenciją redukuočiau į „kurva, dalbajobas“ arba „urodas, užsipisk grabais“. Tam stebuklui užtenka užlįst eilėj, apmyžt tualeto dangtį, nesurinkt savo šuns šūdų parkelyje…

Tas kito asmens būties redukavimas, supaprastinimas. Nors jis neveikia taip kaip viešas apsikvailinimas, ne vietoje paleistas porno klipas, eksponuojami išoriniai lytiniai organai ar kt. Bet palyginus su juo, visi dalykai atrodo menki. Jie yra vienkartinės klaidos. Bet leisti sau kitus suvokti kaip lėkštus ir plokščius manekenus su vieninteliu juos nusakančiu būdvardžiu – debilas, chamas, pydaras, vatnikas, čiulpareznikas ir t.t. – tai reiškia priimti tam tikrą laikyseną, elgseną ir mąstyseną šio pasaulio atžvilgiu. Jos tampa mums įprastos. Ir iš jų sukuriame savo sociumą. Dabar jis gan tamsokas. Mano akimis būtent tai ir yra gėdingiausias dalykas.

(Pasireklamuosiu – knygynuose dar gali įsigyt mano knygą – https://www.tytoalba.lt/be-penkiu-pasaulio-pradzia)

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s