nuogumo spąstai

Priminė apendicito operaciją prieš penkiolika metų. Operacinėje uždėjo kaukę, pradėjo narkozę. Prieš atsijungdamas pamačiau save iš viršaus, gulintį ant operacinės stalo po apskritom lempom, jodu išteptu pilvu. Per spektaklį atrodė, kad neveikiu, tik stebiu. Kūnas juda erdvėje ir atlieka veiksmus. Nėra sąmoningo proto srauto. Scenoje nejaučiu skausmo. Tik kitą dieną pamačiau, kad pasikardamas dar ir abudu kelius nusibalnojau.

Ar lengviau apsinuoginti, kai stebi pažįstami, ar tai atlikti priešais pirmą kartą matomus žmones? Pirmasis mano vaidmuo – spektaklyje pagal Saros Kane pjesę „Apvalytieji“. Veikėjas Robinas pirmoje savo scenoje visiškai apsinuogina, o kitoje – pasikaria ant moteriškos palaidinės.

Kiekvienas pasirodymas scenoje yra savotiškas stresas. Nuo streso, kaip ir nuo šalčio susitraukia bybys. Gal dėl to, kad kraujas suteka į kojas, kad galėtum bėgti. Stovėjau užkulisiuose ir laukdamas savo nusirengimo scenos bandžiau susijaudinti. Jei šalia nebūtų buvę kitų aktorių, gal būčiau net šiek tiek patampęs. Bet čia sukyla abejonė – jei persistengčiau ir į sceną įbėgčiau su palapine kelnėse…

Mano vaidmuo – antraeilis, kelios scenos, spektaklis rodomas retai. Tai, kas nutinka yra visai nesvarbu vertinant apskritai. Vertinant apskritai, tai, kas nutinka bet kurio vieno iš aštuonių milijardų žmonių gyvenime yra visiškai nesvarbu. Bet nė vienas iš mūsų juk apskritai nevertina savo gyvenimo. Savąjį vertiname su ypatingu išskirtinumu.

Po savaitės galvojau apie nuogumą. Apsinuoginti sunku ir prieš pažįstamus, ir prieš nepažįstamus veidus. Bet supratau, kad visiškai pochui, kaip fotogeniškai atrodo apsinuoginimas. Ir bet kurios kūno dalys. Esmė ne tame. Tikiu, kad išėję iš spektaklio žmonės kalba apie save pačius, apie Kane medžiagą, režisūrinius sprendimus… o ne apie kažkurio tai aktoriaus birką ar papus.

Tam, kad išprotėtum nereikia katastrofų. Užtektų objektyviai įvertinti savo egzistenciją. Gerai, kad absoliučioji dauguma to nesugeba. Dėl to daugelis ir išvengia šizofrenijos. Tiesa ta, kad gyvenime mes vaidiname dar daugiau nei teatre. Kiekvienas, net ir mažiausias mūsų melas yra vaidinimas. Kasnakt pradėdamas darbą už baro aš pradėdavau dešimties valandų mono spektaklį. Man tekdavo barmeno vaidmuo. Retam lankytojui būdavau kažkas daugiau.

La petite mort. Mažoji mirtis. Taip prancūzai vadiną jausmą stipraus orgazmu metu, kai akimirkai iš malonumo šiek tiek atsiskiri nuo realybės. Mane šis jausmas apima kaskart leidžiantis lėktuvui. Tai visad primena kritimą. Panika su dėkingumo prieskoniu. Nes gyvenimas ganėtinai pilnas įvairiausių potyrių.

Ir scenoje. Kai tik išėjus į prožektorių šviesą apima malonus siaubingos panikos dvelksmas. Panika, kylanti suvokus, kad dabar negalėsi pajudėti iš vietos. Nepadarysi nieko ką planavai. Tartum staigiai panirus į ledinį vandenį. Tada žengi žingsnį. Mažoji mirtis lieka mažąja, apėmusia tik akimirkai.

Atvirai kalbant su draugais, kurie pamažu įgyja suaugusių žmonių statusą pastebiu įdomų dalyką. Kartais didelė dalis suaugusiojo gyvenimo yra planavimas, kada gali sau leisti sugriūti. Fiziškai, dvasiškai, emociškai, psichiškai. Leisti sau tokį breakdowną.

Teatras pareikalauja daug. Dabar tik mokausi to, bet jau formuojama darbinė etika ir metodai. Dažnai pasijauti išsunktas. Tačiau psichiškai jaučiuosi sveikiausiai per savo gyvenimą. Gal dėl to, kad per etiudus ir trenažus išpildome daugelį savo pavidalų. Paprastai dauguma žmonių juos slopina, gniuždo, slepia.

Juk dažnai atskiriame veiklas, nuo „savo gyvenimo“. Darbas ir „mano gyvenimas“. Mokslai ir „mano gyvenimas“. Šeima ir „mano gyvenimas“. Bet juk nėra atskirų veiksmų ar vyksmų – visa tai ir yra tavo gyvenimas. Tai suvokus pasidaro lengviau. Nes nebeieškai laiko „gyvenimui“, o tiesiog gyveni. Kitu atveju tiesiog skaldai savo gyvenimą į fragmentėlius.

Teatras, filmavimai, akademija – man rodos, kad tai nėra „darbas“ ir „mokslai“. Tai ta pati vienalytė būtis. Nereikia jos skaldyti į atskiras dalis. Pats žodis šizofrenija yra iš graikų  „skhizein“ – skilti ir „phrēn“ – protas. Įmanoma, kad bėgant laikui darbas scenoje taps rutina, nebeveiks taip, kaip dabar.

Anksčiau galvojau: „jei turėčiau laiko, parašyčiau pjesę, pateikčiau projektų paraiškas, imčiausi iniciatyvos…“ dabar galvoju: „blemba, jei turėčiau laiko, tai nusikarpyčiau kojų nagus.“ Dabar dažnai nuščiūvu kai atsiranda laisvo laiko. Darbinio kuino mąstysena: kai nėra bybio, kurį reiktų čiulpt, nustembi ir nesuvoki, kodėl vaikštai išsižiojęs.

Tai žavinga. Aišku, ateina dugnai, kai jau visai pyzdec. Gal pasaulį išgelbės ne tiek grožis, kiek mūsų gebėjimas grožėtis pasauliu. Jei pasaulį apskritai reikia gelbėti. Dabar pagalvoju, kad jei baigiantis dienai dar turiu jėgų, vadinasi, pasilikau jas sau ir niekam neatidaviau. Tai šiek tiek apmaudu. Yra teorija, teigianti, kad jei milijardai beždžionių spausdintų mašinėlėmis, galų gale kažkuri iš jų parašytų Hamletą. Bet jei žvelgsime grubiai, beždžionės evoliucionuodamos tapo mumis ir vienas iš mūsų galiausiai parašė Hamletą.

Apsinuoginti nėra sunku. Taip atrodo, kyla jausmas panašus į mažąją mirtį. Tada žengi žingsnį. Mes to bijome ir gal visai pagrįstai. Bet nuogumas iššaukia nuogumą. Tie nuogumo akimirksniai regisi kaip vienas tikriausių dalykų, kuriuos galima patirti.

Reklama

Komentarų: 2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s