apie ką čia šitas dabar?..

Auksė man labiausiai patiko tuo, kad buvo funkcionali patelė. Ji dažnai užsidegusi kalbėdavo apie aplinkos taršą Filipinuose, keturioliktąjį Dalai Lamą, gyvūnėlių išnaudojimą kosmetikos pramonei… Prisimenu ją bare klausiančią „O tau patinka, kad žiūrėtų į akis kai čiulpia?

Kai išsiskyrėm supratau, kad neturiu stiprios asmeninės nuomonės tais klausimais. Nefaina, kad gyvūnėlius išnaudoja. Fainai pasakė tas Dalai Lama. Nefaina, kad teršiama aplinka. Ir galų gale – dažniausiai būna tamsu, akių nesimato, aš pats užsimerkiu iš malonumo.

Dažnai nebesuprantu, ką aš pats išpažįstu. Gal esamąją akimirką. Tiesiog tai, kad mano pažiūros, nuomonės, vertybės gali kisti.  Jei ryt sutikčiau žmogų, kuris gerai kalbėtų apie politinę kairiąją – pasiklausyčiau jo. Ir rytoj mano nuomonė apie politinę kairiąją būtų vienokia.

Bet kai susitelkiu į  dabartinę savo tikrovę, suprantu, kad man daugiau jausmų sukelia pasibaigusi kačių ėdalo skardinė. Reikia išsidžiaustyt skalbinius. Tiesiog neturiu laiko rūpintis Filipinų užterštumu. Arba užsiimti lyginamąja politinių sistemų analize.

O aukštosios materijos? Idealai, menas, kūryba, raison d’être? Leidykla pervedė honorarą už knygą. Atidaviau mamai, kad nueitų pas tikrai gerą, ne poliklininį odontologą. Va tau ir raison d’être. Man tai nekelia neigiamų emocijų. Mane žavi kaip kasdienybė sugeba mus prikaustyti prie savęs pačios.

Platonas, Aristotelis, Hobbes, Foucault, Spinoza, Hume, Rousseau, Žižek, Chomsky. Daugelio jų mintys apie politiką tikrai įdomios, įstabios. Ir nė vieno iš jų mintys galiausiai neatitinka tos tikrovės, kurią išgyvenu kasdien. Ne dėl to, kad jos būtų netobulos. Dėl to, kad jie irgi buvo žmonės. Su savo motinom, auksėm, augintiniais ir pan.

Kartais man regis, kad pirmiausia, ką bet kuris filosofas bando padaryti su savo filosofija – susitvarkyti savo paties psichiką ir sau pačiam išaiškinti kaip pasaulis veikia ar turėtų veikti.

Jei ryt sutikčiau žmogų, kuris gerai kalbėtų apie politinę… Aš tikriausiai net nenorėčiau su kažkokiu supistu dalbajobu kalbėt apie politiką. Nachui. Kairę, dešinę, centrą… Skersą dėjau.

Geriau pasikalbėkim apie maloniausius kvapus. Šalto oro kvapas naktį. Tas kvapas, kai vasarą pradeda lyti ant įkaitusio asfalto. Kedro medienos kvapas. Ką tik iškepusios duonos kvapas. Naujos knygos kvapas. Kai į židinį įmeti kankorėžį – medžio sakų ugnyje kvapas.

Nemalonus kvapas? Sklinda iš burnos tų, kurie pisa protą apie politinius idealus, aukštąsias materijas… Man jau nebeatrodo svarbu suprasti ką aš pats išpažįstu. Kai susiduriu akis į akį su žmogumi – juk iš tikrųjų nieko nenorim vienas kitam įrodyti. Mes tiesiog bandom išgyventi čia ir dabar. Man regis, kad tai nėra lengva.

Privalau padaryti tiek gero, kiek priklauso nuo manęs. Čia ir dabar. Nupirkti ėdalo. Išdžiaustyti skalbinius. Pagalvoti apie aukštąsias materijas.

Šyptelėti.

Reklama

Komentarų: 2

  1. “Kartais man regis, kad pirmiausia, ką bet kuris filosofas bando padaryti su savo filosofija – susitvarkyti savo paties psichiką ir sau pačiam išaiškinti kaip pasaulis veikia ar turėtų veikti.“

    Visiškai sutinku, aš ir pats į filosofiją taip žiūriu.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s