koksas+viagra ir neišgelbėtas pasaulis

Juk tu dūsti, ar ne?

Buvo atliktas tyrimas. Paskelbti dešimt nelaimingiausių žmonių pasaulyje. Vienuolika iš jų gyvena Lietuvoje. Juokas juokais, bet kartais atrodo, kad būtent tokia ir yra tikrovė. Tokioje terpėje rodosi, kad ore liko tie patys 78,3 % azoto ir 0,03 % anglies dioksido, bet 20,9 % deguonies pakeitė depresijos molekulės. Juk tu dūsti, ar ne?

Karalystės yra šios: gyvūnų, augalų, pirmuonių, monerų, dangaus ir grybų karalystė. Va šita tai labiausiai užpisa. Grybai – žmonės atsilupę nuo tikrovės labiau nei sovietiniai tapetai. Vėlgi, kartais atrodo, kad deguonies molekules ore pakeičia aršusis ir ekspresyvusis debilizmas. Vėl dūsti, ar ne?

Egzistuojant šiems veiksniams nežinia kodėl tave ragina, skatina, įkalbinėja užkariauti ar išgelbėti pasaulį. Būti stipriausiu, gražiausiu, geriausiu, teisiausiu ir t.t. Begalės savipagalbos knygų, įvairiausi kursai, seminarai, paskaitos ir patarimai tam, kad taptum tuo, kuo nesi. Čia Nyčės žodžiai „tapk tuo, kuo esi“ yra nustumiami į nematomą periferiją. Asmens kelionė į savęs pažinimą yra užgožiama išorinio triukšmo, brukalų ir blaškalų.

Kovok. Gelbėk. Užkariauk. Nugalėk. Net jei nėra jokios motyvacijos. Net jei pasvarsčius pasaulis atrodo kaip užsiparinusi grybiena. Net jei to pasaulio nesinori gelbėti ir užkariauti.

Kadaise eksperimentavimo laikotarpiu užšokau ant kokaino. Šniojau abiem šnervėm per nukirptą šiaudelį. Nutirpsta liežuvio galiukas, gomurys. Išdžiūsta burna. Po kelių minučių užplūsta tokia galia, kad atrodo, jog širdis plaka ne krūtinėje o per visą visatą. Tą akimirką persmelkia jėga ir būtent tuomet atrodo, kad dabar užkariausi pasaulį, išgelbėsi jį, nugalėsi…

Apima didžiulis geismas ir… tada suprantu, kad bybys neatsistoja. Niekaip. Tik vėliau sužinojau, kad tai dėl to, jog koksas maišytas, veikiausiai su amfa ar dar kuo. Geismas vis auga ir stiprėja. Po ranka turėjau viagros (kaip ji atsidūrė pas mane – kita istorija). Dėl to, kas įvyksta po kelių sekundžių, patikiu, kad manasis angelas sargas yra kvalifikuotas ir kompetentingas (jei angelai sargai egzistuoja).

Neaišku kodėl, apimtas atsitiktinio impulso pagūglinu kaip veiktų kokso ir viagros derinys. Pirmas atsakymas rastas internete – „tau sprogs bybys“. Panaršęs kiek daugiau sužinau, kad bybys nesprogtų, bet širdies smūgis yra labai galimas rezultatas. Rankos nusvyra.

Tuometinė būsena subliuško kaip ir pimpalas. Atrodė, kad neįmanoma išgelbėti pasaulio be erekcijos. Man regis tai ir yra akistata su absurdu. Kai galiausiai ateina noras gelbėti ar užkariauti pasaulį, suvoki negalįs to padaryti. Visad yra kaina, kurią turi sumokėti. Vanduo yra terpė, kurioje gali skraidyti, bet negali kvėpuoti. Gręžiuosi į absurdą kaip į šios visatos privalumą.

Kartais viskas susiklosto būtent taip: pasaulis yra užsiparinusi grybiena, kurios išgelbėti ar užkariauti nenori, bet esi verčiamas, o jei netyčia užsimanai – nebegali. Tada regis, kad vienintelis tikėjimas, vienintelė viltis ir žiūros taškas yra absurdas.

Nes jo apstu mūsų pasaulyje. Mūsų istorijoje. Anksčiau karališko kraujo asmenys pasikviesdavo žmones stebėti kaip jie krušasi, kad būtų užtikrinama ir paliudijama palikuonių kilmė. Geležies amžiaus metu airiai garbino deivę Eponą, kurios pavidalas – balta kumelė. Ji buvo žemės ir vaisingumo deivė. Naujai karūnuotas karalius turėdavo tautos akyse išdulkinti baltą kumelę. Taip jis susijungdavo su deive ir žeme. Tada kumelę pasidalinę suvalgydavo.

Beveik visos sueitys žmonijos istorijoje įvyko tarp trečios eilės pusbrolių ir pusseserių ar net artimesnių giminių. Apie 80% vestuvių įvyko tarp antros eilės ar dar artimesnių pusbrolių ir pusseserių. Iki pat XX a. žmonės buvo gan sėslūs ir kitaip tiesiog nebuvo įmanoma (šaltinis). Gal dėl to mes visi protiškai atsilikę, visi mes grybai.

Man regis absurdas prisideda prie mūsų, kaip rūšies, išlikimo. Visų pirma dar ir dėl to, kad jis kartais sukelia juoką ar šypseną. Sykį bandžiau įsidarbinti laiškanešiu. Su vienu senesniu kolega rūkėme lauke ir jis man parodė mažą medelį, sodinuką. Pasakė: „Jei tu dar dirbsi čia kai tas medelis užaugs tiek, kad galėtum ant jo pasikarti, tai taip ir padaryk. Čia ne tas darbas, kurį turėtum dirbti visą gyvenimą.“

Absurdo humoras. Kai susiduriam su mirtim, mažais atlyginimais, apokaliptinėmis apraiškomis ir ligomis. Absurdas – tai, kas iracionalu. Iracionalu būtų visiškai įsisąmoninti savo mirtį, pilnai ją suvokti. Todėl iracionali reakcija į iracionalius dalykus yra visai racionalu.

Romantika, idealizmas, optimizmas – blet, atrodo, kad tai būna tik priedainiuose ir niekur daugiau. Bet štai, iš tos pačios absurdo scenos: kai Lichtenšteinas kariavo paskutinį kartą, į Italiją pasiuntė 80 karių, kad kovotų su Prūsija. Grįžo 81 karys. Niekas nežuvo, o jie dar atsivedė vieną italą, su kuriuo susidraugavo. Mūsų kalboje „priešas“ gali būti tiesiog žmogus, esantis priešais (anglų kalboje „priešas“ ir „klizma“ skiriasi tik viena raide).

Mano akimis tai tobulas karo išgyvenimas. Nepaisant to, jis absurdiškas.

Ar tu vis dar dūsti? Po gaisro ligoninėje mano rankas turėjo pertvarstyti. Tvarsčius reikėjo atmirkyti, nes jie buvo prilipę, pridžiūvę. Seselė to nepadarė ir staigiai nuplėšė juos nuo odos. Pamačiau savo mėsą, pūlius ir kraują. Skausmas buvo didesnis nei per patį gaisrą. Seselė išėjo, nes prisiminė, kad skyriaus vedėjas norėjo apžiūrėti žaizdas.

Sėdėjau tvarstomajame ir pradėjau purtytis iš skausmo. Kurį laiką negalėjau kvėpuoti. Tada staigiai įkvėpiau oro ir kvėpavimas tapo vieninteliu dalyku, į kurį galėjau susitelkti, nes visa kita buvo nustelbta skausmo. Rodės, kad skausmas tapo toks didelis, kad net sustabdė laiką. Liko tik kvėpavimas. Ištvėriau kvėpuodamas.

Skatinimai, raginimai, brukalai, blaškalai – užkariauti, nugalėti, išgelbėti… nuo ko, kam ir kodėl?.. Per visa tai galiausiai nebesuvoki, kad gali tiesiog kvėpuoti. Tiesiog būti, neužkariaudamas ir negelbėdamas.

Kitą rytą po kokso atsibudau jausdamasis labai keistai. Galvojau, kad tai atchodai, bet išties mane ištiko stipri hipoglikemija. Bandydamas pasimatuoti cukraus kiekį kraujyje jau nutuokiau rezultatą. Mintis: čia ne atchodai, čia ta lengva mirtingumo šypsena.

Žvelgiant į tai su absurdo prieskoniu, galėjau ramiai priminti šitą stiprų memento mori. Absurdiškai ramiai reaguoju į man didžiausią nerimą keliantį dalyką. Kai pradėdavau panikuoti, dažniausiai netekdavau sąmonės ir mane gabendavo į reanimaciją.

Neužkariauk. Negelbėk. Tiesiog kvėpuok. Ir galbūt tik taip įmanoma iš karų grįžti ne su žiniomis apie žuvusius, o su draugais.

Reklama

Komentarų: 6

  1. Sveikas,
    Nepažystu tavęs… nežinau nei vardo… nei pavardės… nei tavo gyvenimo prasmės… bet tekstų prasmę įžvelgiu kaip niekas kitas, visas tas juodas sarkazmas bei neviltis rodo, jog gyveni atmerktomis akimis…

    „Nes tik atšventęs gimtadienį psichiatrinėje supranti jog gyvenimas tai vienas didelis absurdiškas pokštas. Bet visgi vadinamą prikolą pagauna retas. Todėl ir einam susigruzinę kaip grybai galvodami jog vieną dieną kažkas „nulis” ir mes pagaliau užaugsim. „

    Būtų smagu susipažinti.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s