gera žinia ta, kad idiotų nedaugėja

Gali sudeginti net 150 kalorijų per valandą daužydamas galvą į sieną. Kramtydamas gumą sudegini maždaug 11 kalorijų per valandą. Rūkydamas cigaretę sunaudoji apie 10 kalorijų. Tik kartais kyla įspūdis, kad dauguma renkasi pirmąją sporto šaką.

Gera žinia ta, kad idiotų nedaugėja. 2010 m. interviu Žižekas pasakė „Žmonija yra ok, bet 99% žmonių yra nuobodūs idiotai.“ Bloga žinia ta, kad jiems vis lengviau būti išgirstiems. Įmanoma, kad būtent dėl to tu skaitai šiuos žodžius. Dėl pagausėjusių galimybių išreikšti save virtualioje erdvėje gali atrodyti, kad idiotybė klesti.

Veikiausiai tai vienas tų atvejų, kai dauguma galvoja, kad patenka į mažumą. 99% procentai nuobodžių idiotų galvoja, kad jie yra tas 1% įdomių intelektualų. Daugelis galvoja, kad jie tikrai geresni nei vidutiniokai lovoje ir už vairo. Aš irgi taip galvoju, nors teisių neturiu. Ir lovos neturiu (miegu ant žemės).

Bet tam ir skirta tikrovė – kad sugriautų tą tobulą mūsų pačių įspūdį apie save. Štai dabar jau žinau, kad nebenorėčiau vienu metu santykiauti su dviem asmenimis. Jei vėl norėčiau gėdingai nuvilti dvi merginas tai tiesiog ištėkščiau didelį karamelinės makijato kavos puodelį coffee-inne ant grindų. Darbuotojų akivaizdoje. Tokiu atveju ir toliau galėčiau palaikyti gyvą iliuziją, kad lovoje esu geresnis nei dauguma.

Taigi tikrovė, realūs išgyvenimai griauna iliuzijas. Tai išgelbėjimas, mūsų adekvatumo laidas. Tai mūsų panacėja ar ne? Ne. Jau nebe.

Mums visiems darosi vis lengviau būti išgirstiems. Komunikacijos lengvumas ir suvešėjimas leidžia kiekvienam atrasti savo terpę. Susirandame vieni kitus. Natūralu – žmonės spiečiasi gentimis, su panašiais į save. Virtualybėje mes galime sukurti homogeninį socialinį ratą ir praktiškai nebendrauti su kitokiais nei mes patys.

Tai reiškia, kad tau nereikia keistis. Tu visad gali keisti savo aplinką. Nebūtina atsisakyti mizoginistinių ar mizantropinių pažiūrų, tiesiog susirask grupę, kur jas puoselėti galėsite kartu. Tikrai rasi kas palaikys tave plėtojant nacistinę ideologiją. Rasi forumų, kuriuose video, kaip padegi benamį šunį susilauks komentarų „Pzda, zjbys seni, mireu iš juoko.“

Man, narcizui ir ekshibicionistui labai pasisekė, kad gimiau epochoje, kai viešumas yra kokybės matas. Man regis sakinio „Populiarus dėl to, kad geras“ dėmenys dabar jau sukeisti vietomis. „Dėmenis sukeitus vietomis suma nesikeičia.“ Tiek prisimenu iš matematikos. Tik matematinė interpretacija čia netinkama.

Pasaulis yra labai didelis ir dabar visi jo kampeliai labai lengvai prieinami. Dabar pasaulyje yra 7.5 milijardo žmonių. Didesniu ar mažesniu mastu populiarumą įgyti ne taip jau sunku. Todėl „Geras dėl to, kad populiarus.“ veikiausiai tik plis. Labai skirtingi individai iš tos pačios teritorijos gali būti populiarūs skirtingose terpėse.

Nežinau ir nesiimu vertinti gerai tai ar blogai. Klausimas – „Ar aš geras žmogus?“ Atsakymas – „Ne.“ Bet svarbesnis yra klausimas „Ar aš kasdien stengiuosi būti geresnis žmogus?“ Atsakymas taip pat „Ne.“ Bet kasdien galiu rasti kitą socialinę grupę, kurioje man to niekas neprikaišios.

Tai pradeda nervinti. Kartais regis, kad toks požiūris yra intelektinės ir dvasinės evoliucijos stabdis. Kurdamas vienspalvį socialinį ratą išties kuri suabsoliutintą savo įvaizdį. Jei skaldai bajerius, kuriuos supranta tik labai ribota žmonių grupė, bet paaiškėja, kad toje grupėje esi tik tu vienas, tai jau nebe humoras. Tai autizmas. (Nors gal ir genialu yra vienu metu juoktis iš savęs, su savim ir sau).

Natūrali atranka, selekcija vyksta susiduriant skirtingiems individams (ar idėjoms) ir vienam iš jų pranokstant kitą. Evoliucija tikrina kurios iš jos klaidų (mutacijų) yra „paėjusios varkės“, kai mutantas ir konservatorinis individas susiremia.

Net jei pasiliksime vien idėjų ar socialinės dinamikos lygmenyje – čia nemalonumai man tampa malonūs. Nemalonu, kai įrodoma, jog klysti ar tavo idėją nurungia kita. Nemalonu kai nesi įdomiausias, protingiausias, geriausiai skaldantis bajerius ar stipriausias. Bet šie malonumai veda prie augimo, paskatos stengtis. Man pačiam tai maloniausias nemalonumas – būti nugalėtam. Nesiūlau ir nebruku to niekam, neskelbiu šio teiginio kaip absoliučiosios tiesos žmonijos išsigelbėjimui.

Be galo gundanti vilionė susikurti savo asmeninę tikrovę iš atrinktų individų. Bet bent jau kol kas man įdomiau, kaip bendrinė tikrovė gali sukurti mus.

Net jei išsipildytų liūdniausi scenarijai, mane beprotiškai guodžia pradinė mintis – gali sudeginti net 150 kalorijų per valandą daužydamas galvą į sieną.

Reklama

Komentarų: 8

  1. ‘Jei skaldai bajerius, kuriuos supranta tik labai ribota žmonių grupė, bet paaiškėja, kad toje grupėje esi tik tu vienas, tai jau nebe humoras. Tai autizmas.’

    auksas. juokiausi.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

  2. ‘Nemalonu kai nesi įdomiausias, protingiausias, geriausiai skaldantis bajerius ar stipriausias. Bet šie malonumai veda prie augimo, paskatos stengtis. Man pačiam tai maloniausias nemalonumas – būti nugalėtam.’

    žinai? aš tik šiandien tai supratau. buvau pritrėkšta, sugėdinta, nugalėta ir nebeliko jokio atstumo tarp manęs ir mano poelgių, tarp manęs ir to, kokia labiau norėčiau būti. kas man svarbiausia?
    ką myliu? ko atsisakyt, ką įtraukt į kasdieną. labai skauda, užtat labai aišku. labai.

    tai prisiminiau šitą įrašą iškart.

    Patinka

    1. Man regis, kad tomis istorijomis taip ir dalinamės, jučia ar nejučia nutuokdami, kad būtent jos yra vienas stipriausių mūsų išlikimo instinkto aspektų.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s