palyginkim dydžius?..

Paaiškėjo tikslūs visatos išmatavimai. Ji yra vienos sąmonės dydžio. Visai kitas klausimas, ar jau yra sąmonė, galinti ją aprėpti. Vieno animacinio filmuko herojus sakė, kad nubrozdinimai ir randai yra kaip bučinių nuo visatos žymės. O su visata pasikirkinti norėtų kiekvienas. Kyla įspūdis, kad kai kuriuos žmones visata dulkina jau metų metus, bet jie tuo veikiau skundžiasi negu giriasi.

Būtis yra lengva kaip debesis (vidutinis debesis sveria apie 500 tonų).  Mane guodžia toks svoris. Ypač kai galvoju apie nutolusius žmones. Įsivaizduoju, kad kuris nors iš jų prieš kelias dienas įlipo į balą, ši išgaravo ir galiausiai prisidėjo prie debesies, kuris dabar lyja ant manęs. Menamas vandeninis kontaktas. Naivu, bet mane šiek tiek guodžia.

Apie vandenį – arbatiniame šaukštelyje vandens yra daugiau šio skysčio molekulių negu arbatinių šaukštelių vandens Atlanto vandenyne. Būtų įdomu sužinoti, kokia tikimybė dukart išgerti tą pačią vandens molekulę. Panašiai ir viename oro gurkšnyje yra daugiau oro molekulių negu oro gurkšnių atmosferoje. Gali būti, kad esi įkvėpęs to paties oro, kuriuo kvėpavo Jėzus, Buda ar Mohametas. Arba Hitlerio persmą (kas reikštų, kad jis ir po mirties veikia žmones dujomis).

Galvojant apie visatą, nutolusius žmones, vandenį, molekules – į mintis vis įsipina neaprėpiami skaičiai. Mane žavi visa ši neaprėpiamybė, ji kiek primena kėslą į begalybę. O begalybė man patinka. Ji turi tik vieną trūkumą. Jai trūksta galo, bet mano akimis tai privalumas.

Mintimis grįžtu prie materialių dalykų. Materijos. Čia vėl išlenda neaprėpiamybė. Štai stalas. Atrodo paprastas ir tvirtas daiktas. Tačiau pati materija yra didžiulė energijos sankaupa. Stalas yra tiek daug energijos, kad net virto kietu daiktu. Ir iš kiekvieno kasdienės buities dalyko atomo galėtume išlaisvinti energiją. Samtis būtų nebe tai, kuo semi sriuba, o virstu energijos pliūpsniu. Galėtų išsprogdinti gerą gabalą daugiabučio.

Kai (ir jei) visa materija vėl bus tiesiog srautas energijos su viskuo savyje, tada nebebus vietos atskiriems įvardžiams „aš“ ir „tu“. Tada būsime „mes“ ir mes būsime viskas. Nežinau kiek tai įmanoma ir ar tai numatyta visatos scenarijuje. Tai vienas iš vaizdinių, apie kuriuos mąstydamas jaučiu malonumą ir paguodą.

Atsiduoti tiesiog abstraktybei, nežiniai, laisvai minties eigai ir stebėti vyksmą bei veiksmą. Tada stebėti viską tartum piešinį. Dabar sunkiausia yra pateisinti savo buvimą piešinyje.

Galbūt mes esame tik pasaulio/visatos/nežinomo-transcendencinio-fenomeno bandymas pasikalbėti su savimi. Tam jis sukūrė begales mažyčių instrumentų, kurie kasdien įrodo, kad noras pasikalbėti su savimi sukelia be galo daug nesusikalbėjimų.

Lyginu kelias įstabesnes savo patirtis – metus praleistus vienuolyne, mokantis maldos ir gyvenimo pagal vienuolių regulą, kontempliatyvų būvį. Tuos kartus kaip pabusdavau reanimacijoje po hipoglikeminės komos ir kiekvieną kūno narį varstydavo begalinis skausmas. Būsenas iki to laiko, kai mane galop paguldė psichiatrinėn ir prišėrė neuroleptikų. Gaisrą namuose, kuris suteikė tobulą skausmą veidui ir rankoms, kai gyvuliškai suvokiau savo paties mirtingumą. Ne tik šiose drastiškose situacijose slypi kažkas vertingo, bet ir kasdieninėse, buitinėse. Tiesiog nekasdienėse situacijose tai lengviau pastebima. Galbūt todėl, kad į jas įdėmiau žiūrime.

Nuolat primename vieni kitiems apie tai, kas egzistuoja anapus mūsų. Bandome į pasaulį nešti tai, kas atrodo svarbu ir tikra, esminga, slėpininga. Visos meno kryptys. Tai mūsų būdai surankioti tikrovės trupinius. Per muziką, tapybą, šokį, teatrą, literatūrą ir kt. Vienaip ar kitaip tikrovė mus pasiekia. Patirtys, kurios yra tokios pilnos, tokios tikros, sprogstančios, išsiskleidžiančios. Kiekvienas jas patiriame. Net jei tai būtų kažkas tokio paprasto kaip prisiminimas mylimiausių šlepečių vaikystėje – jis nurodo į kažką daugiau nei jis pats. Į kažkokį ryšį, kurio negalėtum užmegzti tiesiog su šlepetėmis.  Kartais man regisi, kad Van Gogas sugebėjo atnešti tokią tikrovės skeveldrą puikiai ją išsaugodamas – nutapė batus.

Ryšys tarp žmogaus ir transcendencijos, tarp žmogaus ir žmogaus, tarp žmogaus ir gamtos, tarp žmogaus ir daikto… pats ryšys yra be galo senas, jis neturi amžiaus. Ir jis išsiskleidžia mūsų patirtyse. Buvęs, buvojantis ir būsimas. Savo asmeninius patyrimus, savo tikrovės radinėlius mes nešame į dienos šviesą, net jei joje tie radinėliai sueižėja. Bijodami nešame. Bijodami išbarstyti tai, ką radome. Bijodami dienos šviesos ir savęs pačių. Nešame savo tikrovės paliudijimus, net jei patys to nežinome. Net jei nejaučiame to milžiniško slėpinio svorio, kuris užgula mūsų pečius. O jis atrodo, kaip vienintelė priežastis, dėl kurios tavo sąmonei ir savasčiai buvo leista egzistuoti ir pačioms save suvokti.

Paaiškėjo tikslūs visatos išmatavimai. Ji yra vienos sąmonės dydžio. Tik visiškai neaišku, kokio dydžio yra viena sąmonė. Girdėjau savojoje skambant dainą. Tą dainą visi mes dainuojam ar nejučia suniūniuojam fragmentą. Daina, kurią dainuojame, dainavo pirmasis žmogus. Dainuos paskutinysis.

Reklama

Komentarų: 2

    1. Labas.
      Ir užusąmonę, ir posąmonę, ir viršsąmonę, ir nesąmonę.
      Aš nežinau kiek svarbus yra tikslesnis vaizdas. Tikrai nežinau.
      Jei pridėsime pasąmonę tikrai kažką gausime. Jei nieko daugiau tai bent Edipo, Elektros kompleksus.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s