bukas ir beprasmis

Yra rytų, kurie prasideda žodžiais „Blet, aš daugiau negaliu, man vsio poxui, nachui, aeaeaaaeee“. Visi šie žodžiai yra ištariami girdint vien tik katinui. O jis, tarsi norėdamas įrodyti, kad visada gali būti blogiau, apšika tavo patalus.

Ant šaldytuvo, kur anksčiau mama pakabindavo tuos piešinius, kurie aiškiai liudijo apie lengvo laipsnio
silpnaprotystę, taip, ant to paties šaldytuvo, randi savo gyvenimo meilės raštelį: „Branguti, ar niekada nesusimąstei,
kad gal tuos dešimt kilogramų priaugai dėl to, kad SUĖDEI MAN GYVENIMĄ BLE IR SARDELKAS IŠ ŠALDYTUVO?!!“

Vizito pas daktarą metu tau diagnozuoja F 63.9. Tai yra psichiniai sutrikimai, pasireiškiantys nevaldomu smaukymu
viešajame transporte. Daktaras dėl visa ko dar apčiupinėja tavo prostatą, kiaušus ir pupusluką. Vėliau laikraštyje
perskaitai, kad jam iškelta baudžiamoji byla dėl neprivalomojo pacientų tvirkinimo. Pagalvoji, kad šitas žmogus 12
metų studijavo mediciną, kad galėtų tave pagraibyt. Tai labai keistai paglosto savimeilę.

Vaistinėje. Prašai ko nors nuo neurozės ir išsekimo. Tau duoda valerijono lašų. Tarsi žmogui, kuriam reikėtų amputuoti koją, ant tos kojos užrištų kaspinėlį. Pasakai, kad tau reiktų kažko, kas nuramintų ir paguostų. Vaistininkas pradeda aiškinti, kad visos problemos žmogaus gyvenime kyla dėl prastos mitybos ir virškinamojo trakto sutrikimų. Galiausiai, kad paguostų ir nuramintų nusiperki klizmą.

Eini į darbo pokalbį. Iš krepšio traukiant reikalingus dokumentus, klizma iškrenta. Darbo negauni, bet darbdavys tau duoda savo asmeninį telefono numerį.

Nueini pas būrėją. Jos paslaugos brangesnės už prostitutės. Ji ilgokai žiūri į tavo delną, sako, kad tu turi dauno liniją, ir ant delno tau pradeda kaltis paaugliški plaukeliai. Tada ji žiūri į arbatžoles tavo puodelio dugne. Žiūri ilgai, o tada paslaptingu balsu taria: „Eik ir išplauk, blet, kiek aš žiūrėt galiu!“ Tada tave paguldo, apdeda keistais akmenimis ir paleidžia neįprastus garsus per grotuvą. Garsai lyg šuns, kurio birka įstrigo dulkių siurblyje. Būrėja žiūri į tavo akmenimis apdėtą veidą ir sako: „žinai, tau tinka, zajabys atrodai, gal taip ir vaikščiok.“ Po visų procedūrų ji sako, kad ateities tu neturi, bet vietoje jos turi porą piktybinių auglių.

Grįžti namo. Eini pamyžt. Myždamas nusičiaudai. Nuo lubų kapsi. Užtrauktukas įtraukia apyvarpę, liaudyje dar žinoma kaip zalupa. Pradedi klykti. Kaimynas beldžia į sieną. Sarkastiškai šauki, kad negali atidaryti, nes čia nėra durų. Jis sarkazmo nesupranta ir iškviečia mentus. Atvažiuoja laida farai. Pareigūnai, bandydami tave nuraminti, išdaužia tau priekinius dantis. Kamera dideliu mastu parodo katino apšiktus patalus, apmyžtas tualeto
lubas, iš krepšio kyšančią klizmą ir kruviną tavo klyną.

Tu bandai pasakyti, kad viskas ne taip, kaip atrodo, bet dėl išmuštų dantų tai išeina panašiau į „Piskit laukais urodai!“ Po viso to paskambina mama ir pasako, kad tėvas pasikorė, o ji išmetė tave iš facebook’o draugų.

Prieš užmigdamas dar spėji pagalvoti apie tą lapelį ant šaldytuvo durų, kurį paliko gyvenimo meilė. Ne, visgi
netiesa. Gyvenimą suėdei, bet priaugai gal tik kokius septynis kilus. O gal net nė tiek nebus.

Ir vien jau nuo šios minties, vien jau nuo to pasidaro…

truputį geriau.

Reklama

Komentarų: 2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s