skurdo absurdas

2015 m. (Eurostato duomenimis) 29.3% mūsų šalies gyventojų buvo ties skurdo ar socialinės atskirties riba. Palyginimui – Islandijoje: 13%; Bulgarijoje: 41.3%.

Šiek tiek laiko praleidus svetur grįžęs pastebėjau, kad daugelis praeivių mano gimtinėje vaikšto nunarinę galvas, žvilgsnius nudelbę žemyn. Tai gali būti tiesiog iškreiptas mano suvokimas, bet regisi, kad žemažiūrių mano miesto gatvėse daugiau nei kitose Europos valstybėse.

Tik po kurio laiko suvokiau dar ir tai, kad parduotuvėse pigiausios prekės visada yra apatinėse lentynose. Nežinau ar tarp nunarintų galvų ir tokio prekių išdėstymo yra tiesioginė koreliacija.

Didžiausiame skurde pats vienas gyvenau tik kurį laiką. Buvau apsistojęs kambarėlyje Naujininkuose. Su katinu. Kurį laiką maitinausi grikiais ir makaronais su sviestu (kol sviestas baigėsi). Kai kurios pensininkės išnešdavo lauko katėms ėdalo. Nukniaukdavau jį ir parnešdavau katinui vakarienę. Jis grikių neėdė. Kelis sykius maniau, kad iš to išeis ir vakarienė man, bet pabandęs nusprendžiau, kad pasninkas visai neblogas dalykas.

Gal tai ir niekšiška, bet manydavau, kad lauko katės sugebės rasti maisto kitur. Mano katinui sunkiau. Sykį nusprendęs pabėgti iš namų jis išbėgo į laiptinę ir nebesuvokė kur toliau – į viršų ar į apačią. Todėl maniau, kad lauko sąlygomis jis taptų itin dvėsliu padaru.

Kita problema buvo tai, kad neėdęs jis be galo garsiai ir gailiai kniaukdavo. Vieną naktį kaimynai pradėjo belsti į (kartoninę) sieną. Buvau pats užsiknisęs ir išvargintas katino – sušukau „Negaliu atidaryt, čia nėra durų!..“ Kaimynai (dažnai ir garsiai lėbaujantys alkoholikai) iškvietė policiją. Pasakė, kad mano namuose visą naktį bliauna kūdikis. Policija atvažiavo, parodžiau jiems tą „kūdikį“, kuris kaip suokalbininkas prie policininkų tylėjo. Jie skyrė baudą kaimynams už policijos darbo trukdymą.

Žinau, kad egzistavimas skurde labai vargina. Tai nuolatinis stresas. Kurį laiką su gaujele laisvų sielų skvotinome. Iš pradžių tai atrodė romantiška ir viliojo. Išties: nuolat baiminiesi, kad iš gyvenamosios vietos iškeldins policija arba tavo daiktus kas nors pavogs.  Nėra šildymo ir vandentiekio – visą laiką galvoji kaip prasimanyti maisto ir rasti saugią vietą ar patikimus žmones. Rausies konteineriuose – dabar tai pavadinta „dumpster-diving“ arba „food skipping“ Tu negyveni. Tiesiog egzistuoji bandydamas išlikti. Tai suryja visas jėgas.

Tai palieka ir pėdsaką sąmonėje. Močiutė augo tarpukario metais. Ji taupė viską. Išvirdavo diedukui dešreles, o po to tame pačiame vandenyje virdavo kavą. Atidarius kavos dėžutę dažnai rasdavau ten šuns gaurų. Kai išberdavo kavą, močiutė tiesiog sušluodavo ją nuo grindų tiesiai į dėžutę. Joks maistas nebūdavo išmetamas, net jei tai reiškė riziką virškinamojo trakto atžvilgiu.

Augau gan skurdžiai, nors to ir nesuvokiau. Tik po to mama pasakodavo, kad dažnai ji svarstydavo – jei nupirks vaikui batus ir nesumokės komunalinių mokesčių, ar paslaugas nutrauks iš karto, ar dar šiek tiek palauks.

Absurdiška tai, kad gyventi skurde yra brangu. Perki pigesnius ir prastesnius batus, todėl jie sudyla greičiau ir pirkti reikia dažniau. Gyvendamas prastos statybos pastatuose brangiau moki už šildymą (dėl prastos termoizoliacijos). Nuomotis gali tik pigiausiose vietose, o jų savininkai prašo didesnio depozito, nes nepasitiki tais, kurie renkasi pigiausias vietas…

Kurį laiką savanoriavau skurdžių valgykloje – „soup-kitchen“ – prie stoties. Ją įkūrė motinos Teresės vienuolės. Tomis dienomis, kai išmokėdavo pašalpas, ateidavo labai mažai žmonių. Mėnesiui artėjant prie pabaigos kartais susirinkdavo apie 200 asmenų. Ypač šaltuoju metų laiku. Be alkoholikų ir benamių ten ateidavo daug pensininkų. Ir jaunuoliai, kurių dauguma – narkomanai.

Vienas ten sutiktų benamių pasakojo, kad kai jam būna labai blogai, jis nueina į veterinarijos gydyklą ir nusiperka antibiotikų stambiems gyvuliams. Bendrojo spektro antibiotikai kaip amoxicilinas veikia ir žmones. Jis negali gauti recepto antibiotikams, nes nemoka PSD, o tokie žmonės patys turi mokėti už vizitus pas gydytoją.

Iki pūslių nujodyta ir banali frazė „Laimė ne piniguose“ ar „pinigais laimės nenusipirksi“. Sakantys šiuos žodžius priskiria juos kokiems nors turtuoliams. Bet man regis, kad juos galima priskirti ir kitam frontui. Augau skurdžiai ir vaikystėje nutikdavo siaubingų dalykų. Bet jaučiausi laimingas.

Čigonų berniukas iš kiemo išmokė mane vagiliauti iš parduotuvių ir Kalvarijų turgaus. Dėl to man regis, kad vaikystėje suvalgiau daugiau Kinder siurprizų nei pasiturinčių žmonių vaikai. Lioviausi vogti tuomet kai mane pagavo apsauginis. Vogiau akvarelinius dažus. Man jų nereikėjo, nežinau kodėl susiviliojau. Paskambino mamai. Ji, vesdamasi mane namo pasakė „Jei ketini būt menininku, tai bent jau išmok padoriai vogt.“ Lioviausi, nes prisimenu tą deginantį gėdos prieš mamą jausmą.

Vaikystėje niekad nelankiau būrelių ir nevažiavau į stovyklas. Bet atradau džiaugsmą karstytis ir laipioti statybvietėse, apleistuose pastatuose, įsilipti į medžius. Vakarais su kitais vaikais perlipdavome per tvorą ir įsigaudavome į darželius, kuriuose visos laipynės ir medinukai priklausė tik mums. O rizika, kad ateis sargas tik sužadindavo azartą.

Skurdžiai gyvenant vienam lavinau kulinarinį išradingumą. Prieskoniai net ir mėnesį valgomą patiekalą gali pakeisti naujaip. Kepant omletą įsimečiau pigių žemės riešutų. Tobula. Lukštentos saulėgrąžos akcijos metu tikrai pigios. Jas pakepinus galima mesti į bet kokį patiekalą ir jis bus sotesnis. Į paprasčiausią tešlą galima įmaišyti pigiausio pomidorų padažo ir t.t.

Nežinau kiek tai pažįstama pasiturintiems, bet didelis džiaugsmas yra Humanoje atrasti gerą, originalų drabužį. Galiausiai tikrai naudinga yra suvokti skirtumą tarp „reikia“ ir „noriu“.

Atradus senoviškai atrodančias duris prie konteinerio galima užkelti jas ant kelių tuščių dėžių skirtų stiklinei tarai ir taip pasidaryti originalų stalą. Dabar, kai populiarėja minimalizmas ir į praktiškumą orientuotas dizainas, visai madinga būti taupiu.

Paskutiniu metu vis išgirsdavau iš bičiulių apie teisminius procesus tarp giminių. Kai šeima gyvena skurdžiai, santykiai tarp giminių gan ramūs. Po mirties nereikia su niekuo bylinėtis dėl žemių, nekilnojamo turto, automobilių, taupomųjų indėlių ir pan.

Nepropaguoju skurdaus ar prabangaus gyvenimo būdo. Nesakau, kad kuklus gyvenimas geriau už prabangų ar atvirkščiai. Man patinka mano gimtinė, net jei kraštiečiai vaikšto nunarinę galvas. Apibendrinant viską – laimei ir prasmei ne tiek svarbu finansinė padėtis. Tik gal būtų kiek smagiau jei galėtumėm gyventi nesivaikydami akcijų, nenarindami galvų. Jei studentai nekonkuruotų su pensininkėm dėl išpardavimo skyrelio prekių.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s