džiaukis batais arba sudegink prekeivį

 

„Lévé pié aw. Ni ti moun ka joué la!“ – Tai žodžiai ant kelio ženklo. Jie reiškia „Sulėtinkite. Čia žaidžia vaikai! “ Tai Gvadalupės kreolietiškas dialektas. Sakoma, kad tai paprasčiausia pasaulyje kalba. Išvertus tekstą ant kelio ženklo pažodžiui – „Pakelk savo pėdą. Čia žaidžia maži žmonės!“ Jei bandyčiau pasakyti, kaip atsirado pasaulis, turbūt kalbėčiau šia kalba ir pasakyčiau žodžius, kurie reikštų „kairysis batraištis nuolat įsivelia tarpdančiuose“, bet ši frazė turėtų dar septyniolika kitų reikšmių. Ir taip pat šia kalba bandyčiau nusakyti dabartinę savo būseną…

Kažkas, ką pasakęs nepasakau likusių septyniolikos reikšmių.

Glausčiausia pasaulio kalba. Ji vadinasi Yahgan. Dabar ja kalba tik vienas žmogus pasaulyje. Jos vardas Kristina ir ji gyvena Navarino saloje, Čilėje. Yahgan kalboje yra žodis – „Mamihlapinatapai“. Jis reiškia žvilgsnį, kuriuo dalinasi du žmonės, abu vildamiesi, kad kitas pasiūlys kažką, ko kiekvienas trokšte trokšta, bet nė vienas pats nedrįsta pasiūlyti. Tam jie turi vieną žodį. Esu matęs šį žvilgsnį filmuose. Labai dažnai. Ir kartais – pašnekovo akyse.

„Mamihlapinatapai“. Kai pirmą kartą išgirdau, galvojau, kad nuostabi yra kalba gebanti taip prikalti tikrovę prie žodžių. Greitai nebeliks nė vieno, kalbančio šia kalba. Ir tas žodis išnyks, bet pats žvilgsnis liks… Tikrovė, kalbos prikalta prie žodžių pergyvena juos. Kalba surūdija ir sudūla tarsi vinutė, o ja prikaltas drugelis – tikrovė – vėl pakyla ir skraido, kol kas nors jo vėl nepagauna sąvokiniu tinkleliu.

Kai man buvo penkeri metai, močiutė man Kalvarijų turguje nupirko naujas basutes. Labai jomis džiaugiausi, močiutė dar norėjo pratęsti mano džiaugsmą ir nupirko man ledų. „Įautuvės“ – vaišės naujus batus apsiavus. Lietuviai turi žodį anuometiniam mano patyrimui.

Basutės ištirpo įlipus į pirmą balą. Jos buvo iš presuoto kartono. Su močiute grįžom pas prekeivį, jie ginčijosi, pradėjo šaukti, tada preikeivis pasiuntė močiutę nachui. Ji (histrioninė asmenybė) nuėjo už jo prekystalio, virš kurio jis buvo išsitempęs brezentinę palapinę ir žiebtuvėliu padegė brezentą.

Gal kada nors lietuvių kalba kalbės tik vienas žmogus pasaulyje. Ir kažkas stebėsis, kad jis ar ji savo kalboje turi tokį žodį kaip „įautuvės“. Paskutinis lietuvis mirs ir žodžio nebeliks.

Bet duodu kišenę prišikt, kad pasaulyje liks plazdenti žmogiškas džiaugsmas nusipirkus naujus batus. Net jei tos progos vaišėms nebus vieno žodžio.

 

Dar lieka neįvardinta dabartinė būsena. Su bičiuliu kalbėjom apie vaikystę ir išėjo kalba apie vaikiškus batus. Norėčiau būseną pavadinti „abilobystė“. Šį žodį sugalvojau apibūdinti jausmui, kai pasibaigus vienam pokalbiui, abu pašnekovai jaučiasi pralobę.

 

Ir tai pasakius lieka dar septyniolika nepasakytų reikšmių.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s