kasytis kiaušus: perspektyva

Kasytis kiaušus. Taip apibūdinti šį veiksmą galėjo žmogus, kuris neturėjo kiaušų.  Atlikęs kiekybinį tyrimą (apklausą) sau artimoje aplinkoje, suvokiau, kad aš kaip ir kiti mano kiaušingi amžininkai kiaušų nekasome. Labiau sugnybiam odos klostę ir patrinam. Žinoma, kasyti įmanoma, tik tuomet kapšelio odą reikia ištempti. Iš šalies tas trynimas ar maigymas galėtų atrodyti kaip kasymasis.

Perspektyvos klausimas? Galbūt. Štai iš dabartinės mano perspektyvos: debesis atrodo kaip lengvas dalykas. Kabo aukštai. Lengvai veikiamas vėjo. Bet vidutinis kamuolinis debesis sveria apie 500 tonų.

Nuo kokių dešimties iki aštuoniolikos turėjau viršsvorio. Ne itin didelio, bet pastebimo. Pastebimo bent iš mano paties perspektyvos.  Sunkiausias dalykas turint viršsvorio yra penkiamečiui paaiškinti kvantinę mechaniką ir reliatyvumo teoriją. Ir palaikyti nepažeistą savivertę akistatoje su visuomene.

Štai ir momentas! Akistata su visuomene. Niekada nesu jos patyręs. Turiu omeny, niekada nesijaučiau ryšyje ar dialoge su visuomene. Nežinau jos perspektyvos, požiūrio, žiūros taško. Aišku, visuomenė yra abstrakcija. Aš bandau konkretizuoti. Remiuosi asmenimis, kuriuos pažįstu.

Toksikologijos centro vadovas sako, kad kokainas jau visiškai pasitraukia iš narkotikų karuselės, jo vietą keičia kitos, naujos medžiagos. Iškart pagalvoju, kad lengvai įvardinčiau bent pustuzinį pažįstamų, kurie pudruoja nosytes. Iš to skaičiaus pažįstamų, kurie mėgaujasi kokiomis nors neleistinomis medžiagomis tai visai nemažas procentas.

Mano asmeninė statistika neatitinka bendrinės statistikos. Pagal mano asmeninę statistiką, iš visų šunų, kurie bando išdulkinti žmogų, 66.6% būna vilkšuniai. Pagal mano asmeninę statistiką žmonės išgyvena gaisrus. Pagal ją 100% dviratininkus švelniai nutrenkiančių vairuotojų yra vyrai.

Neatitikimas tarp bendrinės ir asmeninės statistikų galėtų reikšti, kad mano perspektyva yra klaidinga.

Konkrečiai šiuo momentu bandau suprasti kas yra sunku ir kas yra lengva. Debesis, viršsvoris, kvantiniai ir reliatyvieji dalykai…

2014 m. pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė, kad kasmet pasaulyje įvyksta apie 800 000 savižudybių. Kas keturiasdešimt sekundžių nusižudo žmogus. Tai perskaityti lengva. Tai pamiršti lengva. Vėl prisiminsime vis kitam autoriui priskiriamą citatą – „Milijono mirtis – statistika, vieneto mirtis – tragedija.“ Taip – atbukimas, informacijos perteklius ir t.t.

Surašiau ant lapo dvidešimties artimiausių ir svarbiausių man žmonių vardus. Nusistačiau chronometrą, kad pyptelėtų kas keturiasdešimt sekundžių. Kaskart pyptelėjus išbraukdavau vardą iš sąrašo ir ateinančias keturiasdešimt sekundžių galvodavau apie tą žmogų. Pypt. Kitas žmogus. Po trylikos minučių vardai buvo išbraukyti.

Po to ši statistika man nebuvo lengvai perskaitoma ar lengvai pamirštama.

Sunku ir lengva. Dabar atvirkščiai.

Dabar bandau suvokti kas yra sunku ir kas yra lengva. Perspektyvos klausimas? Aš vis bandau stoti į akistatą su „visuomene“. Ne, tiksliau, bandau konkretizuoti „visuomenės“ abstrakciją, kad galėčiau stoti į akistatą su ja.

Perspektyva. Kiekvienas gyvas organizmas turi savo perspektyvą. Akių neturinti erkė užsiropščia ant žolės stiebelio ir laukia kol ją pasieks sviesto rūgšties kvapas, kurį išskiria žinduolių oda. Panašiai ir aš elgiuosi kai kuriuose santykiuose – aklas kraują siurbiantis parazitas. Būna lengva. Sunku nebūna.

Ties išsiskyrimo slenksčiu. Visada būna sunku. Niekada nebūna lengva.

Su ja mylėjomės be kontraceptikų. Ji jojo mane apžergusi. Įspėjau: „aš jau arti pabaigos…“ Ji valiūkiškai paklausė „tuoj šausi?“

Iki orgazmo artėjome lėtai, todėl protas turėjo laiko pašmaikštavimui: „ne, zuiki, mane jau šaukia protėviai. Pin kodas – ****“

Aš nemanau, kad tai itin geras sąmojis. Bet ji pradėjo kvatoti. Taip stipriai, kad apsisiojo mano pimpalą ir paklodę. Vėliau sakė, kad per aktą pūslė kažkaip atsipalaiduoja ar įsitempia, ar… kad nebuvo prieš tai nuėjusi į tualetą, kad juokas taip suėmė, kad visi kiti raumenys atsipalaidavo…

Tai buvo labai lengvi santykiai – viskas klostėsi labai natūraliai ir savaime. Dar ir po to kartkartėm pajuokaudavom frazėmis „tik neapsimyžk…“ ar „pin kodas…“

Tai buvo labai sunkus išsiskyrimas.

Ir viskas buvo labai blogai. Viskas labai blogai.

Perspektyvos klausimas?

Taip. Nes išaušta diena, kai atsibundi ir viskas labai blogai, bet tą dieną atrodo, kad net tai, kad viskas labai blogai,

nėra taip jau blogai.

Tada išaušta kita diena. Perskaitau, kad eskimai (teisingiau – inuitai) turi daugiau nei šimtą žodžių sniegui. Nustembu. O mes? Ir vėl perspektyva… tuo pačiu metu sėkmingai ignoruoju faktą, kad makiažo gamintojai turi dar daugiau žodžių nusakyti „šviesiai rudai“.

Vėl bandau stoti į akistatą su visuomene – bergždžia…

„pasikasau“ kiaušus

ir grįžtu į šio teksto pradžią.

 

Reklama

Komentarų: 5

  1. Kaip išvengti galvojimo apie visuomenės požiūrį į tave? Ar tai apskritai įmanoma? Ar kalbėdamasis su visuomene nėra būtent galvojimas apie jos požiūrį į tave? Ar visuomenės kalba, bendravimas su ja nevyksta kiekvienu gyvenimo momentu, kai pagalvoji apie kitą? O gal kai pagalvoji apie kitus, tuos kurių nepažįsti? Nes juk pažįstami nepriklauso visuomenėj, kiekvienas iš jų yra individualybė mums. Mes jų nepriskiriame grupėj pavadinimu visuomenė. O gal priskiriam ? O gal tada ne taip jau ir pažįstam mes tą žmogų ?

    Puikus tekstas, nesustok. Nesustok prie žalios šviesaforo šviesos.

    Patinka

    1. Gal įmanoma išvengti to galvojimo apie visuomenės požiūrį susitelkus į konkrečius, fizinius asmenis artimoje aplinkoje.
      Pažįstamas jau yra konkretybė, o visuomenę konkretizuoti… man sunku, man tai neįmanoma. Gal dar ir dėl to, kad jos visos vienu galvojimo momentu neįmanoma aprėpti. Arba dar ir dėl to, kad ji, visuomenė yra ne tiek kažkoks baigtinis objektas, bet labiau primeną niekaip nesiliaujantį veiksmą. Vos pabandai apibrėžti, ji jau išslysta iš sąvokos rėmų ir pavirsta kažkuo, kas prieštarauja Tavo apibrėžimui.
      Jei ir įmanoma tvirtai kažką pasakyti siekiant klasifikuoti arba apibrėžti, tai veikiausiai tik apie patį save, bet ir čia keblu, ta savastis irgi rangosi kaip ungurys, slysta iš žodinių drabužių.

      Patinka

  2. Inuitai “…turi daugiau nei šimtą žodžių sniegui“ ir 10 žodžių visiems kitiems dalykams pavadinti.
    Nes jų perspektyvoje daugiau nieko nėra – jokios begalybinės visuomenės, kiaušus besikasančių bekiaušių, savižudžių ar kokaino.
    Ir myža jie ant savo mylimųjų turbūt dažniau nei mes (dėl kokių nors praktinių sumetimų gal).
    Užtat mes turim kokį šimtą žodžių apibūdinti egzistenciniam vakuumui (pvz. Lidl, aukštasis mokslas, greitasis maistas, nepriklausomybės aktas ir pan.).

    Patinka

  3. Niekada niekas nepasikeis?

    Tai, kad man svarbu mano vaikai. Tai, ką jiems jaučiu ir ką jie reiškia.
    Tai, kad 20 metų pažinojau žmogų, kuris dabar tapo visiškai svetimu.
    Tai, kad niekada nesupratau ko noriu iš gyvenimo (ir jis iš manęs), ir dėl to nesijaučiau laimingas.

    Nepasikeis niekas, kas buvo.

    Ar gali pasikeisti tai, kas bus? Pasikeisti kas yra irgi nebegali. Ir tai, ką rašau dabar – jau buvo. Tai irgi nepasikeis.

    Ar aš noriu, kad viskas būtų kitaip, liktų kaip buvo, ar kaip yra?

    Ar įmanoma gyventi šitam minčių košmare? Ar jos bl bent trumpam nutyla?

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s