Tu bent šikt sugebi? / Lenkiška gulbės giesmė

Kiekvienas lavonas ant Everesto kalno veikiausiai kažkada buvo labai motyvuotas žmogus.

Neseniai ieškant darbo pastebėjau, kad nėra skelbimo, kuriame nebūtų reikalavimo „motyvacija“. Valytojoms, padavėjams, dispečeriams, vairuotojams, kulinarams… Motyvacijos diktatūra. Iš visų ant minėto kalno esančių lavonų apie du šimtai yra naudojami kaip orientaciniai taškai. Vienas miręs alpinistas nuorodose įvardinamas „žali batai“. Padeda išvengti nuošliaužų.

Jei samdyčiau valytoją, norėčiau, kad šis asmuo išvalytų tai, ką reikia išvalyti. Man būtų keista, jei jis degtų entuziazmu ir motyvacija šveisdamas grindis ar klozetą. Man regis, kad motyvacija tokiems dalykams yra obsesinio-kompulsinio sutrikimo simptomas. Arba narkotiniai stimuliantai. Nekalbu apie paprastų darbų pomėgį ar meilę savo darbui. Paprastai jie palaimingai tylūs.

Dabar internetuose paplitusi žinia, kad bet kuriai sričiai paskyręs dešimt tūkstančių valandų, esi daugmaž užtikrintas, kad tapsi tos srities profesionalu. Šio gyvenimo nugyvenau daugiau nei du šimtus tūkstančių valandų ir neturiu jokio supratimo ką darau. Esu užtikrintas tik tuo, kad sugebu neblogai šikt. Veikiausiai galėčiau tai padaryt ir miegodamas. Nors nenorėčiau.

Kita vertus, kadaise dirbant padavėju septynias valandas buvo toks zavalas, kad net nespėjau nulėkt į tualetą. Blogiausia buvo tai, kad mane apsėdo tryda ir sunkiai nulaikiau turinius savyje. Kai atrodė, kad padėtis stabili ir saugu, pajutau, kad noriu perst. Dėjau šaibą ir supratau, kad visgi ne perst norėjau. Tiksliau, dalis skysčio iš mano vidurių pasinaudojo persmu kaip Trojos arkliu ir apgaule įsigavo į Troją – mano triusikus. Priėmiau užsakymą, įvedžiau jį į sistemą, nuėjau į tualetą, triusikus išmečiau, apsiploviau ir dirbau toliau.

Per visus tuos metus, per tas daugiau nei du šimtus tūkstančių valandų, turbūt kasdien esu pažiūrėjęs į veidrodį bent kartą per dieną. Bet suvokiu, kad nesugebėčiau savęs apibūdinti kriminalistui-eskizuotojui taip, kad jis tikroviškai mane nupieštų. Psichologai atliko įdomų tyrimą (dėl to, kad šis tekstas nesitaiko į publicistinį objektyvumą ar akademinę terpę, šaltiniais ir detalėmis nevarginu savęs ir skaitovo) – jo išvada buvo tokia, kad gatvėje pamatę pačius save, neatpažintumėme tų žmonių kaip savęs pačių. Visų pirma dėl to, kad kasdien veidrodyje matomas veidas yra rodomas mums neteisingai – veidrodyje pusės apsikeičia. Galima nufotografuoti savo veidą ir tada jo atspindį veidrodyje, kad tuo įsitikintumėme.

Net negalėčiau nupasakoti kaip atrodau. Neturiu jokio supratimo ką darau. Aš bandau gelbėtis galvodamas apie gyvenimo paprastumą. Bandydamas juo patikėti. Bet kuo daugiau galvoji apie paprastumą, tuo sudėtingesnis jis atrodo. Tarkime, smėlio laikrodis atrodo paprastesnis už mechaninį. Bet judančių dalių jame yra kur kas daugiau nei mechaniniame. Dar toliau – saulės laikrodis. Iš esmės tokiam dalykui užtektų pagalio įsmeigto į žemę. Bet tada suprantu, kad tokio mechanizmo veikimui reikia visos žvaigždės.

Gulbės giesmė (lot. carmen cygni) yra frazė, skirta apibūdinti kūrybinei ar karjeros viršūnei, zenitui, po kurio prasideda krytis arba kuriuo užsibaigia veikla. Anksčiau manyta, kad gulbės gieda tik prieš mirtį. Didingiausia akimirka, per kurią išgiedama visa tai, kas buvo patirta.

Kitoje darbovietėje sutikau Gžegošą (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Lenkas, maloniai bendraujantis, sukalbamas. Lietuviškai kalbėjo puikiai, išties nėkart nesu girdėjęs jo kalbant lenkiškai. Sykį jo rūstybę užsitraukė fritiūrinė (bulvyčių gruzdintuvė), kuri niekaip nesileido pataisoma. Gžegošas krapštėsi prie jos kokį pusvalandį. Nešdamas gėrimus prie staliuko išgirdau tūžmasties kupiną šaukimą:

Kurwa, pierdolę ją! Chuj ci w dupę! Dawno nikt ci nie wpierdolił? Ja cię zajebię! Jebałem twoja matke! Kurwa, cholera, jebać to!!!

Grįžęs dar galėjau stebėti dalį tos prapliūpos. Vėliau, su Gžegošu rūkant, pasakiau, kad mano manymu, tas momentas buvo jo gulbės giesmė. Labai intensyvu, tikra, nesumeluota, nuoširdu. Kaskart, dienai restorane pasibaigus ar per rūkymo pertraukėles kalbantis, suprantu, kad kasdien išgirstu bent vieną giedančią gulbę. Kad ir lenkiškai.

Kaip sakiau, bandau gelbėtis galvodamas apie paprastumą. Dabartinės aplinkos ir kontekstai nėra sudėtingi ar didingi. Jie paprasti. Mano veiklos ir veiksmai galėtų būti milijono kitų žmonių atliekami.

Motyvacijos šiose terpėse niekada nebus tiek, kiek reikalauja darbdaviai. Ir kartais suabejoju net savo sugebėjimu deramai šikti. Ar suvokti save. Bet mane guodžia mintis, kad net jei nepasiekčiau nieko didingo ar įstabaus, visai kaip Gžegošas ir kiti galėsiu bent sykį sugiedoti gulbės giesmę. Ir atsitiktinių prašalaičių gyvenimams susidūrus, tokios giesmės atrodo ir skambai tikrai didingai.

Galų gale, visai kaip ir saulės laikrodžiui, mums reikia visos žvaigždės, kad galėtume veikti. Vien jau tai šiek tiek nuspalvina buitį ir būtį.

Reklama

Komentarų: 3

  1. Ačiū už tekstus. Kai užkietėja viduriai, tai labai daug motyvacijos iššikti, bet gali būti taip sunku, kad ir gulbės giesmė išgiedojama.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s