Skylė

Aišku, kartais man atrodo, kad diedukas mane apipisinėdavo. Prieš man gimstant jis kieme pasodino gluosnį. Kai buvau maždaug penkerių, klausiau dieduko, kodėl mirusiuosius mes užkasam į žemę?

D: savo karstuose jie kaip valtyse nuplaukia pas savo artimuosius ir gyvena po žeme.

: ką jie ten veikia?

D:jie pamažu išstumia medžius iš po žemės.

Diedukas sakė, kad

  1. gali susikalbėti su gyvūnais, jei mintyse kartoji žodžius ir garsiai skleidi kuo panašesnius į gyvūno skleidžiamus garsus – loji, miauksi, bandai čiulbėti.
  2. televizoriuose iš tikrųjų gyvena mažyčiai žmonės.
  3. dangaus skliautas yra uždanga, o už jo yra begalinė šviesa. Žvaigždės yra skylės joje. Kai paklausiau, kaip tos skylės atsirado, jis pasakė, kad kai labai stipriai svajoji, svajonės pramuša skyles uždangoje.

.- vaikystės pabaiga –

Naktį budžiu ligoninėj prie jo mirties patalo. Jis prisimena išgyvenimus, keliones, potyrius ir nesiliauja pasakojęs. Ir nė vienas iš pasakojimų neturi pabaigos. Staiga viduryje sakinio jis nutyla, pauzė išsitęsia iki kelių minučių, o tada prasideda naujas pasakojimas, visiškai nesusijęs su ankstesniuoju. Ir dar jis vis paklausia ar nuėjau pašerti paršelio. Esą jis gimė toks mažas, mažiausias iš vados, todėl šerti jį reikia labai dažnai, nes kitaip jis nesulauks ryto. Iš pradžių kelis kartus sakau, kad mes ligoninėje ir čia nėra jokio paršelio. Po to sakau, kad tuoj nueisiu pašerti. Kai diedukas paklausia paskutinį kartą, pasakau, kad einu pašerti paršelio. Išties nuėjau į tualetą ir šaltu vandeniu perliejau savo veidą. Kai grįžau į palatą, diedukas buvo miręs. Tai buvo viena pabaiga visiems pasakojimams.

– vieno gyvenimo pabaiga –

Dabar man kyla klausimas, ar jį laikė čia vien mintis apie nepašertą paršelį? Ir jei tuomet būčiau tai žinojęs… jei man būtų tekę rinktis kas sulauks ryto – paršelis ar diedukas?.. Vėliau mano mama pasakė, kad paršelis buvo skaudžiausias dieduko vaikystės prisiminimas. Tas paršelis iš tikrųjų ryto nesulaukė.

Bet man buvo taip svarbu, kad ši istorija baigtųsi būtent taip, kaip iš tikrųjų nesibaigė. Kad galiotų ne pasaulio, o vaikystės dėsniai, kur viskas iš tikrųjų teisinga.

Sapne mes vis žingsniuojame ir pasaulis paklūsta nebe fizikos, o vaikystės dėsniams ir tada ta nepatogi nuojauta… jis atsigręžia į mane ir klausia

D: Ar kas negerai?

: Viskas nuostabu, tik aš pasiilgau to gluosnio, kurį man išstūmei…

D: [šypsosi]

– sapno pabaiga –

Nes per jo laidotuvės mes, artimieji, turėjome mesti po saują žemės ant karsto. Ir dėl kelių akmenukų, man tai atrodė kaip beldimas. Ir taip, kaip mes metame saujas žemių ant mirusiųjų karstų, taip kai kurie gyvieji ir mano diedukas kasdien mėto mums po saują dangaus. To, kuris slepiasi už uždangos. To vaikiško. Ir savo žodžiais kartais stengiuos pramušt skylę dangaus uždangoj. Ir net jei man nepavyks, tai svarbiausia, užvis svarbiausia yra tai, kad

tas gluosnis vis dar auga.

Reklama

Komentarų: 2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s