Kai prasmė yra beprasmis dalykas

Šiki ir tave ištinka Poseidono bučinys – apsitaškai subinę. Nerandi telefono ir jis dargi išsikrovęs. Nespėji į viešąjį transportą. Nusidegini liežuvį. Išaušta dienos, kurių pati pradžia yra kaip piktas pranašas ir tu net akmenų neturi, idant jį užmėtytum.

Norėčiau tikėti, kad visos dienos yra savaip prasmingos. Ir man regis, kad man tai pavyksta. Bet esmė tame, kad išaušta dienos, kai prasmė man atrodo kaip visiškai beprasmis dalykas. Nuo šito sunku apsigint. Būvis toks beviltiškas ir niūrus, kad staiga perpranti visą prancūziškąjį kiną.

Kartais prisimenu vieną vaizdinį. Kažkur, vos vos už visatos pabaigos, už uždangos stovi pagalbinis scenos darbuotojas, atsirėmęs į šio spektaklio metu nenaudojamas butaforijas ir rūko. To užtenka. Jei nieko daugiau, galima taip ir prarūkyti likusias dienas.

Tada į mano kambarį ateina katinas arba katė ir pradeda žaisti su mano treninginių kelnių raišteliais. Ir aš įsitraukiu į žaidimą. Galvoju, koks primityvus ir paprastas padaro protas – jį sudominti ir užimti reikia tik raištelio. Tada suprantu, kad man pačiam sudominti ir užimti reikia tiesiog katės ir raištelio.

Būtent juo kažkaip ir prisirišu prie savo kasdienybės.

Nėra garso dalelių, kaip kad yra šviesos – fotonai. Garsas, balsas, žodis – tai yra jau esančių dalelių – terpės – virpėjimas. Pradžioje, anot kai kurių, Dievas pasaulį kūrė tik kalbėdamas. Jis suvirpino nieką taip, kad atsirado viskas. Todėl balsu, žodžiais, mes siunčiame virpesius. Ir jie judina materiją, virpina ją. Kai kurie iš žodžių, kuriuos išgirstu man dovanoja gėrio ir aš nusišypsau. Suvirpėjusi terpė pakeičia materiją – mano veidą – jame atsiranda šypsnis. Todėl kalbėk, virpink nieką ir virpink viską. Kai virpi iš baugulio, virpink pasaulį aplink save, kol jis pasikeis į geresnį.

Kartais kai esu vienas, žiūrėdamas serialą šaukiu ant veikėjų. Ginčijuosi su mirusiais žmonėmis. Sugalvoju šmaikščius atsakus tiems atvejams, kai mane prieš kelis metus traukė per dantį. Mąstydamas apie praeities klaidas, regėdamas seną situaciją prieš akis, net dabartiniame momente noriu rėkti “Stok, liaukis, ne…”

Kai vaikystėje su broliu žaisdavom monopolį, buvo vienas ženklas, rodantis, kad situacija artėja smurtinio konflikto. Kuris nors paprašydavo paduoti žaidimo taisykles. Ir kartais, kai mano akistata su gyvenimu artėja prie smurtinio konflikto, aš taip pat norėčiau paprašyti taisyklių. Šioje vietoje turbūtjau nutuoki, kad ta taisyklių ar instrukcijų knygutė nebuvo įtraukta į gyvenimo komplektaciją.

50% pasaulio žmonių turi žemesnį nei vidutinis intelektas. Nors beveik visi galvoja, kad jie patenka į geresniąją pusę. Taip pat yra su vairavimo sugebėjimais ir įgūdžiais miegamajame. Pastaruoju metu aš vis dažniau galvoju apie paprastą ir švelnų, mažą gyvenimą. Kuo daugiau galvoju apie paprastumą, tuo sudėtingesnis jis atrodo. Neturiu nieko prieš būti vidurkiu ar net kiek žemiau už vidurkį. Norėčiau nebūti šiknaskylė.

Prieš kokius dvidešimt metų pas mus į butą iš kaimynų alkoholikų pradėjo plūsti tarakonai. Aš pagaudavau tarakoną. Įmesdavau jį į voratinklį dar gyvą. Ir stebėdavau. Gal vis dėlto aš esu šiknius ir niekšas.

Niekas juk iš tikrųjų negalvoja, kad yra blogas. Turiu omeny, moraliai blogas ir tuo apsipatenkinęs. Kiekvieno galvoje yra pilna pateisinimų ir išlygų, eliminuojančių blogį iš jų blogų poelgių. Nė vienas lietaus lašas nemano, kad būtent jis yra atsakingas už tvaną.

Prieš keletą metų turėjau vilkšunį. Kartais jis atnešdavo man vieną savo žaislą. Dabar galvoju, ar tai buvo jo mėgstamiausias žaislas, ar jis galvojo, kad tai mano mėgstamiausias žaislas? Visi mūsų ryšiai ir bendravimai kažkuo panašūs – apstu nesusikalbėjimų, neteisingų interpretacijų, emocinių disonansų… Net jei abu išties nemėgstame to žaislo, kurį nešiojame vienas kitam, pats ketinimas ir veiksmas suteikia šilumos ir džiaugsmo.

Prieš 75 000 metų žmonija beveik išnyko. Buvo intensyvus vulkaninis aktyvumas ir pelenų debesys užtemdė dangų. Augalai negavo saulės,. Augalinis maistas sumenko, taip pat ir gyvulinis, nes išmirė ir daugelis gyvūnų. Žmonių populiacija sumažėjo iki 15 000 individų. Galiausiai jie virto mumis – aštuoniais milijardais. Ir tarp jų esame mudu – aš, rašantis ir tas, kas skaito. Jei nebūtų jokios kitos priežasties, viena jau to gana, kad šiandien galėčiau pasakyti ačiū.

Net jei mane išgirstų tik katinas, žaidžiantis su virvute. Tas „ačiū“ šiek tiek suvirpina pasaulį.

Ir tai yra prasminga net tada, kai prasmė atrodo beprasmis dalykas.

Reklama

Komentarų: 8

  1. Taško protą žinojimas, kad jei aš dabar parašysiu, kad ir “ačiū“ tau, tu perskaitysi. Ir net jeigu aš nežinosiu, kas tu iš tiesų, o tu nežinosi, kas aš ir neatpažinsi sutikęs gatvėj, galėsi bent jau nešiotis mano minties šešėlį kažkur giliai savose mintyse.

    Patinka

  2. Jaučiu tavo kūrybai artumą. Įterpiama tyla, išgryninanti nepasakytus, nutylėtus žodžius/būsenas/jausmus, panaudoji ypač laiku ir vietoj. Žavu.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s