krumplių negailėdamas

ilgai nesupratau, kodėl tiesos skelbėjai

būdavo kankinami, ištremiami, žudomi, persekiojami…

 

visose vietose, kuriose dirbau aptarnaujančio personalo gretose,

anksčiau ar vėliau išgirsdavau frazę „niekas nėra nepakeičiamas.“

dažniausiai ją pasako administratorius ar direktorius.

ilgainiui tai virsta suvokimu, kad nėra nepakeičiamų darboviečių.

 

frazė nemaloni, nors skaudžiausiai kirto, kai ją ištarė

mano dvasios tėvas, kai gyvenau vienuolyne,

nes tąsyk tai buvo ne darbovietė, o pasaulis.

 

ryte aš ją pažadinu mirksėdamas,

blakstienomis braukdamas per spenelius.

ji guli vonioje, aš sėdžiu ant krašto,

su pemza trinu jos pėdas, groja šumanas, dega žvakės.

ji nuveža mane į komisariatą, perskaito mano pjesę,

klausia, ar man nereikia pinigų, kaip laikosi mama.

 

žinau, kad šie scenarijai nereikalauja konkrečių aktorių.

mano vietoje galėtų būti bet kuris kitas,

jos vietoje galėtų būti bet kuri kita,

 

esą, savo nereikšmingumo suvokimas išlaisvina.

tokia yra tiesa.

 

visiškai pripažindamas tiesą,

visiškai jos neišpažindamas –

jei dabar toks atsirastų –

blet, krumplių negailėdamas,

sudaužyčiau jos skelbėją.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s