Tingiu, bet galiu paploti

Lietuvoje nėra nei demokratijos nei žodžio laisvės. Apstu visokiausių konspiracijų ir šešėlinių sandorių. Ir taip man sako žmogus, kuris vaikšto aplink klubą „Lizdas“ Kaune ir siūlo pirkti bentlius arba poršus­ (narkotikai).

Dabar jį sutinku Vilniuje, tik šįkart jis pats pridaužęs tiek, kad išsikinkė iš adekvatumo. Mes vėl kalbamės. Jis kalba apie primatus: „Su beždžionėm irgi gerai. Jos gi labai tobulos. Jos turi rankas. Koks kitas padaras turi rankas? Tik va su kojom pas beždžiones kažkas negerai. Ten irgi rankos.“

Aš tiesiog tingiu šįvakar vėl su juo bendrauti. Beždžionės tikriausiai irgi turėjo kentėti. Jei mūsų protėvis bendras, tai išgyveno tik tie, kurie buvo tinginiai. Kurie tingėjo keltis ir eiti pažiūrėti „kas ten per garsas krūmuose?“ arba paragaut „tų skanesnių uogų“. Tai vienas iš būdų pateisinti savo tingumą – išlikimo instinktas.

Aš pasitraukiu į baro gilumą. Šiandien mano flirtavimo būdas – žiūrėti į žmogų ir tikėtis, kad jis turi daugiau drąsos nei aš. Suvokiu, kad net mano protas linkęs į tingumą – visi tie anekdotai, kurie prasideda „Į barą užeina…“ – visą gyvenimą įsivaizdavau tik vieną ir tą patį barą. Net nežinau ar jis egzistuoja.

Tas bičas, kalbėjęs apie beždžiones man labai primena Gustavą iš „Gustavo Enciklopedijos“, kurią rodė per LRT. Pagalvoju, net nežinau, ką jis dabar veikia, bet kažkodėl labai norėčiau tikėti, kad nestumdo gaidžio ar ratų.

Mano flirtas suveikia. Pasišnekučiuojame pusvalandį, parūkome. Ji siūlo eiti kur kitur. Aš atsisakau. Suprantu, kad šįvakar tingiu. Aišku, jos elgesyje nebuvo nieko išties stebinančio, bet blemba, turėjo ji savyje klajokliško švelnumo ir žavingai atsainaus nepasitikėjimo pasauliu. Kaip tai pavadinti? Klausimas šaukiasi atsakymo, turinys šaukiasi formos, forma šaukiasi turinio, o tie, kuriems kyla tokie klausimai šaukiasi plytos į snukį. Tingiu net mąstyt apie abstrakcijas.

Tas bičas privalgęs grybų (psilocibino, haliucinogeno). Man nesiūlo. Gal ir gerai. Paskutinį sykį tai buvo nuostabus pasivaikščiojimas Lietuvos sengirėje su mylimu žmogumi. Tada grybukai nustojo veikti ir suvokiau, kad išties vaikštinėjau prie sporto rūmų parkingo, apkabinęs ir glamonėdamas savo kuprinę.

Šįvakar vienintelis dalykas, kurio netingiu – suploti rankomis. Palaukti sekundę. Suploti vėl. Tartum norėčiau kad išsijungtų šviesos. Arba spektaklio pabaigoje. Išties tai darau prisimindamas, kad Žemė sukasi aplink saulę, saulė sukasi aplink galaktikos centrą, galaktika juda per galaktikų superspiečių, o šis – per visatą. Dėl viso to mano plojimų garso bangas vieną nuo kitos skiria 800 kilometrų. Laikas, per kurį buvo perskaityta ši pastraipa – per jį nukeliavome didesnį atstumą nei Žemės diametras. Tokios kelionės gali išvarginti.

Ir tai beveik pateisina norą patingėti.

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s