Vyriškai

Man penkeri metai ir močiutė vadina mane ir mano brolį vyrais. Šiandien mes turguje. Laukiame eilėje, mėsos paviljone. Viena pensininkė man sako „Koks gražus berniukas!“ Aš jai atrėžiu, kad esu vyras. Ji neigia tai, sako, kad aš – berniukas. Tai pasikartoja kelis kartus, o tada močiutė pasilenkia prie manęs ir į ausį sukužda „Pasakyk, kad ji eitų nachui.“ Mano močiutės būdui tai gan įprasta. Padarau tai, ką ji sako. Pasiunčiau pensininkę. Įrodžiau vyriškumą, nes ji tik žiopčiojo ir negalėjo manęs nuneigti.

Man dvylika, broliui – trylika. Mes skaičiuojame savo kūšplaukius kaip gerus darbus prieš paskutinįjį teismą. Labai norim būti vyriški. Pykstu ant brolio dėl to, kad jis pralenkia mane.

Man trylika ir aš pirmą kartą pabėgau iš pamokų. Keturiese nukeliavome pas klasioką. Atidarėme tėvų bariuką. Prisigėrėm, nežinojome, kaip tas teisingai daroma, užkandai naudojome duoną su druska. Grįžęs namo sakau „Tėvai, aš vyras.“ Jis paklausia kodėl. „Prisigėriau.“ – „Ką gėrei?“ – „Kiaušininį likerį.“ – „Čia bobų gėrimas.“ Tėvas rėkia ant manęs kai pradedu vemti ant kilimo ir daužo su šlepete per galvą.

Man dvidešimt dveji ir aš grįžtu namo po savo pamainos bare. Nekalto debilo žvilgsniu žiūriu į vieną tašką sienoje. Kadaise tas taškas buvo ėdantis ir šikantis tarakonas. Tada vieną dieną jį į šūdą sutrėškė aukštesnė gyvybės forma. Aš. Keista, aš gi norėjau būt rašytojas. Dabar viskas susiklostė taip, kad tas tarakonas yra didesnis rašytojas už mane. Savo mirtimi jis paliko ženklą, į kurį žiūrėdamas aš regiu istoriją. Žinau, kad tokių mano ženklų nėra. Į kuriuos žiūrint, prieš akis išsidėstytų istorija.

Gal tai ir yra didingos kūrybos paslaptis – būt sutrėkštam į šūdą aukštesnės gyvybės formos?.. Į virtuvę ateina mano brolis ir sako man „Tu vyras. Ištversi.“ Ir aš prisimenu tą pensininkę turguje. Kurią pasiunčiau, kai ji bandė man pasakyti, kad esu berniukas, vaikas. Dabar aš noriu pasiųst savo brolį, kuris sako, kad esu vyras. Jaučiuosi kaip nuskriaustas vyras.

Ir jei tikėčiau tokiais dalykais, gal pamanyčiau, kad ši akimirka yra puikiausias momentas astraliniam tos pensininkės kūnui stovėti prie manęs ir vaipytis, patį mane pasiųsti nachui.

Kol aukštesnė gyvybės forma nesutrėškė manęs į šūdą, o tai būtų nemalonu, nes rytoj į darbą, norėčiau rasti būdą įrodyti, kad iš tikrųjų, tai man vis dar vaikystė, kad aš užvis labiausiai norėčiau pažaist slėpynių su vaikais. O ne su savo atsakomybėmis, pasislėpdamas nuo jų raštijoje.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s