užtemimas

Kai kurios psichiatrinės ligoninės Lietuvoje atrodo tarsi kažkas, ką išvykdama užmiršo su savimi pasiimti Sovietų Sąjunga.

Rytais medžiai lipa į kalvą. Vakarais jie leidžiasi žemyn tartum jau viskuo atsigrožėję. Tokią jų kelionę sukuria saulės šviesa ir šešėliai. Psichiatrai sakė, kad mano sąmonėje yra daug šešėlių. Bet čia aš esu saugus, mane globoja trejybė – Risperidonas, Haloperidolis ir šventasis Zoloftas.

Karolina sakė, kad mato mane globojančią dvasią – ji atrodo kaip didžiulis panaudotas gandonas. Jonas prisipažino, kad jo toteminis gyvūnas, jo dvasios padaras yra Eminemas. Aš maniau taip pat, kai man buvo 14. Nataša vaikščiojo koridoriais ir iškėlusi rankas dainavo. Kitą dieną ji buvo pririšta prie lovos, nes išmušė seselei priekinius dantis.

Skyriuje pradedi ilgėtis rozečių ir durų rankenų labiau nei mylimųjų. Valgant jie duoda vieną sviestinį peilį dalintis penkiems žmonėms. Tas kuris galėtų persipjauti venas sviestiniu peiliu, taip pat galėtų tai padaryti su šaukštu. Nėra tualetinio popieriaus ir aš vis svarstau, negi kažkas sugebėjo save juo sužaloti? Ar įmanoma mirtinai nusivalyti šikną?

Dušas nerakinamas, negali net padoriai pasismaukyti. Nors sakiau psichiatrei, kad bandžiau smaukytis ir man nepavyko. Ji sakė, kad taip yra dėl neuroleptikų. Tada sakiau, kad nejaučiu gėdos nei dėl to, kad bandžiau smaukytis, nei dėl to, kad man nepavyko. Ji pasakė, kad tai dėl neuroleptikų.

Neuroleptikai labai gerai – jie taip gerai nuramina. Miegu kaip užmuštas. Taip gerai miegu, kad du sykius net primyžau lovą. Seselė ant manęs rėkė tarsi būčiau taip padaręs tyčia. Tarsi pasirinkau tokį būdą maištauti. „Eik nachui sistema! Aš nesu tavo dalis, aš juk myžu sau į lovą!“

Apsimetu, kad nepastebiu, kaip Andrius apsimyža kalbėdamas su manimi. Tai visai lengva, kai įpranti. Tada balsas iš aukštybių man sako „Apsimyžk! Apsimyžk! Apsimyžk!“ Visai kaip per darbo pokalbius. Apsimetu, kad nepastebiu. Po penkių minučių vis dar kalbuosi su Andriumi ir esu apsimyžęs. Apsimetu, kad nepastebiu, bet tai jau kur kas sunkiau.

Rytais medžiai lipa į kalvą. Vakarais jie leidžiasi žemyn tartum jau viskuo atsigrožėję. Tokią jų kelionę sukuria saulės šviesa ir šešėliai. Psichiatrai sakė, kad mano sąmonėje daug šešėlių. Tada tu, mano meile, aplankai mane ir atneši man šviesos. Kur yra šviesos, ten yra šešėlių. Dabar prisimenu – šešėlis yra dabartiškiausia Tavo galūnė. Jis paliečia žemę šviesos greičiu. Tiksliau, tamsos greičiu. Tamsa dar greitesnė. Nes pirmieji žodžiai buvo „Tebūnie šviesa!“, o tai reiškia, kad tamsa pirmoji pasiekė finišo liniją, už kurios pradedama egzistuoti. Kai tavo šešėlis krenta ant manęs, aš tamsos greičiu dalyvauju tavo dabartyje. Žmogus negali liesti dar švelniau ir greičiau. Šešėlis yra švelnus kaip beprasmybė.

Rytais medžiai lipa į kalvą. Vakarais jie leidžiasi žemyn tartum jau viskuo atsigrožėję. Tokią jų kelionę sukuria saulės šviesa ir šešėliai. Tu dovanodavai man šviesą, mano meile, tu dovanodavai man šešėlius. Psichiatrai sakė, kad mano sąmonėje buvo daug šešėlių.  Bet čia aš esu saugus, mane globoja trejybė – Risperidonas, Haloperidolis ir šventasis Zoloftas.

Ir kartais man kyla tylus klausimas – kaip jie sunaikino visus šešėlius mano sąmonėje? Ir kodėl, po velnių, čia taip tamsu?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s