“Į mane remiasi jos penis“ ir vienuolikmetis, sirgęs vėžiu

Po renginio Briuselyje su kitais atlikėjais užsukam į klubą. DJ gerai vanoja, šoku su dailia mergina. Praleisdama kažką ji priglunda prie manęs ir pajaučiu, kaip į mane remiasi jos(?) penis.

Truputį pasimetęs pažvelgiu jai į veidą. Jos akyse šmėkšteli išgąstis. Tik nusišypsau ir mes dar šiek tiek pašokame. Po kiek laiko nueinu prie baro, o su ja šoka kitas vaikinas – šoka kelias minutes, o tada staiga matau jį išeinantį iš klubo perbalusį su išraiška „dujų-magistralės-chatoj-neišjungiau“ (žr. nuotrauką viršuje).

Prieš dvidešimt keturias valandas: aš guliu viešbučio lovoje besivartydamas, prakaituodamas ir galvodamas apie rytoj Europarlamento svečių namuose vyksiantį renginį.  Nežinau ar galima tai pavadinti panikos priepuoliu. Taip, aš panikuoju ir iš to streso surijau visus sūrio gabaliukus, kurie mėtėsi prie lovos. Padžiūvęs jis dar skanesnis. Vienas periodinis leidinys, Samedi-soir, 1945 metais teigė, kad Sartras viliojo moteris į savo miegamąjį siūlydamas joms pauostyti savo Camembert sūrio (1945 metais geras sūris buvo retenybė). Sartras nebandė išsiginti tokio kaltinimo.

Protas karštligiškai šokčioja nuo vieno konteksto prie kito. Mintyse vis pasigirsta klausimas „Ką aš čia veikiu?“. Turint omeny ne tiek patį renginį, kiek apie gyvenimą apskritai. Man reiktų liautis skaityti bet kokius tekstus, kurie bent truputį dvelkia ideologija arba doktrinomis. Man regis, kad Platono „Puotoje“ buvo pasakyta, kad nebrandus protas greitai susižavi nauju mokslu. Įsigyvenęs į skaitomą tekstą automatiškai noriu pritarti autoriui. Tada griūna mano ligtolinė vertybinė sistema, lūžta mano dorybinis stuburas ir prasideda panika. O panikos akimirkomis elgiuosi pagal antinksčių liaukas (jos išskiria adrenaliną), o ne pagal dorybinį stuburą.

Taip buvo ir kilus gaisrui. Svylantis veidas ir rankos, daug dūmų, skausmas. Girdėjau kaip ant mano veido kyla ir trūkinėja pūslės. Pirmiausia, ką norėjau padaryti buvo iššokti pro langą ir nusižudyti. Manyje nebuvo jokios sąmoningos minties, kūnas instinktyviai bėgo nuo skausmo. Tik lekiant lango link žvilgsnis sekundei užkliuvo už ant sienos esančių žodžių. Seniai, juodu markeriu užrašytus. Nežinau kiek mane sustabdė tie žodžiai ar tiesiog skausmą apmalšino staigus šalto oro šuoras, bet užuot šokęs žemyn, šokau į balkoną ir nusikabarojau žemyn.

Antinksčių liaukos išskiria adrenaliną. Kyla vienas iš dviejų impulsų – bėgti arba kovoti. Dabar mane veikia panika, tartum suvokus, kad visą gyvenimą iki dabar nugyvenai labai neteisingai. Šįsyk impulsas mane skatina kovoti ir aš kovoju su sūrio gabaliukais besimėtančiais prie lovos. Garbingas oponentas.

Mane labiausiai kankina tai, kad nėra jokio aiškumo, jokio mato ar rodiklio, kuris būtų tvirtas ir nepajudinamas. Visos mano patirtys gali būti įvairiai interpretuojamos interpretuojant jas iš begalės visiškai skirtingų žiūros taškų. Aš nežinau, kuris iš jų yra teisingiausias.

Sakykime, esminis lūžis (anot jo paties) Dostojevskio veikloje buvo jo per plauką išvengta mirties bausmė. Ar galėčiau patirti kažką taip pat intensyvaus? Mirties bausmės Vakarų pasaulyje jau nebevykdomos, bet jos dvelkia kažkokia romantika. Iš pirmo žvilgsnio.

Pirmasis (su teismine dokumentacija) pakartas žmogus buvo Thomas Granger, 1642-aisiais. Jo kaltė – išdulkinta kumelė, karvė, dvi ožkos, du veršiai ir kalakutas. Jam buvo šešiolika ir jis pats prisipažino. Paskutinis giljotinuotas žmogus buvo Hamida Djandoubi, Prancūzijoje, 1977-aisiais. Už tai, kad kankino ir nužudė savo merginą. Tais metais pirmasis „Žvaigždžių karų“ filmas pasiekė kino teatrus.

Kai bandau sukurti kažką struktūruoto ir nuoseklaus iš savo gyvenimo eigos, mane pradeda kamuoti mišiniai iš sūrio, mirties bausmių, Platono, zoofilijos ir „Žvaigždžių karų“. Koks mano tikslas? Ką aš čia veikiu? Mano diedukas atrodė kaip tvirtas ir žinantis savo vietą žmogus. Man regis kai jis artėjo prie septyniasdešimties, jau buvo atsakęs sau į visus egzistencinius klausimus ir „Koks mano tikslas? Ką aš čia veikiu?“ buvo ne tiek egzistencinis klausimas, kiek Alzheimerio ligos simptomas. Jį kamavo ne būties klausimai, o problematiška šlapimo pūslė.

Žodžiai, kuriuos perskaičiau lėkdamas lango link, buvo pasakyti vieno vienuolikmečio, kurį sutikau savanoriaudamas onkologiniame vaikų skyriuje. Sunku matyti tuos vaikus, tiksliau ne juos, bet visą jų kontekstą, vyksmą ir veiksmą.. Dar giliau dvasion įsirėžęs paveikslas buvo tų vaikų motinų veidai. Jų žvilgsniai… tose akyse yra kančios, tuose veiduose pėdsakus paliko išsekimas, nuovargis, kovos ir nesusitaikymas.

Bet kartu juose esama kažkokios keistos vilties. Ne „viskas bus gerai“ arba „tikėkimės stebuklo“, bet, kad viskas, kas vyksta, yra kažkokiu būdu prasminga. Kad gyvenimas nesibaigia mirtimi.

Su Mantu kalbėjausi maždaug keturis kartus. Dabar jis miręs, tuo metu jam buvo vienuolika. Iš pradžių kalbėdavomės lengvapėdiškai, paviršutiniškai, bet ilgainiui pokalbis grimzdavo giliau. Sykį paklausiau jo „Kas nutinka po mirties?“ Kurį laiką jis tylėjo, žiūrėjo pro langą. Tada atsuko savo pliką galvą, liesą veidelį didelėmis akimis į mane ir paklausė „O kas nutinka iki tol?“

Klausimu į klausimą. Tąkart išėjau iš ligoninės, atsirėmiau į medį ir dėjau žliumbt tartum man už tai mokėtų gerus pinigus. Taip mane paveikė jo atsakymas-klausimas.

Nes vienintelis atsakymas, kurį aš turiu yra  g y v e n i m a s. Tiek į jo, tiek į savo klausimą. Nesiveliant į metafiziką ar transcendenciją. Dažnai panikuodamas, kentėdamas ir pasimesdamas aš turiu tik šį atsakymą. Tik „gyvenimą“.

Man regis, Manto gyvenimas nesibaigė jo mirtimi. Po mirties jo gyvenimas dar spėjo įsikišti į manąjį, kai ketinau jį užbaigti dėl didžiulio skausmo. Žodžiai, kuriuos perskaičiau ketindamas iššokti buvo „O kas nutinka iki mirties?“

Ant kambario sienų buvo daug užrašų iš kelių šventraščių ar filosofinių veikalų. Kai kurie jų neigė kitus. Gal būtent tie, kuriuos netyčia perskaičiau, išgelbėjo mano gyvybę. Man regis, kad net panikos akimirkomis, aš vis dar tikiu į žodį. Žodį, kuris gali prikelti ir užmušti. Žodį, kuris pats su savimi nesutaria. Kuris pats save griauna.

Ir transvestitas su kuriuo šokau klube Briuselyje… mano reakcija į jį… Reakcija to vaikino, kuris išėjo iš klubo su išraiška „dujų-magistralės-chatoj-neišjungiau“… Gerai įsižiūrėjus į visų mūsų veidus, pastebimas klausimas „Ką aš čia veikiu?“

Ir visi mes turime atsakymą. Kuris pats baigiasi klaustuku. Atsakymą, kurį pateikė vėžiu sirgęs ir miręs vienuolikmetis. „O kas nutinka iki tol?“ Gyvenimas. Ir dabar man to užtenka. Dabar, kai nerandu nieko baigtinio ir tvirto, prisimenu žodžius „išvada pasiekiama ten, kur pavargstama galvoti.“ Ir kai galime kalbėti iki valios, pats pokalbis nutrūksta ten, kur tyla yra arčiau tiesos negu žodžiai. Ir ta tyla yra atsakymas. Pasibaigiantis klaustuku.

Reklama

Komentarų: 1

  1. Tavo rašyba tiek daug jausmų perteikia ir tie pojūčiai taip giliai sminga man pačiam beskaitant. Nuostabu. Manau, kad Tavo gyvenimas taip pat spėjo įsikišti jau į daugelio, tuo tarpu ir į manąjį.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s