Priežastis

Tryliką kartų atsibudau reanimacijoje po diabetinės komos. Tris kartus gydytojai sake, kad neturėjau išgyventi. Turiu randų ant smegenų, turiu bėdų su ilgalaike atmintim. Sudeginau savo namus virdamas fejerverkus, išsigelbėjau netyčia. Turiu randų ant rankų todėl per darbo pokalbius jas slepiu po drabužiais.

Po tiek laiko, praleisto ligoninės patale, man kyla klausimas – ar yra kažkokia priežastis, slypinti už mano būvio?

Vaikystėje galvojau, kad geriausia profesija yra būti pasakos veikėju. Kiekvienas veikėjas turėjo labai aiškią priežastį, slypinčia už jo būvio. Ir aš norėjau sužinoti savąją.

Skaičiau Bibliją, Upanišadas, Vedantą, Koraną, Sutras ir Talmudą. Kartais man atrodo, kad viskas yra Alacho rankose, bet rankos yra Budos sąmonėje, o Budos sąmonę sapnuoja Brahma, o sapnus Brahmai siunčia Jahvė. Ir kartais juos visus norisi pasiųst pist laukais palaidais plaukais. Bet tai irgi yra malda.

Kartais man atrodo, kad pirmasis žodis, ištartas pirmojo žmogaus buvo „Blet!“ Nes gan skausminga yra atsirasti iš nieko ir pradėti egzistuoti. Kiekvieną kartą atsibudus iš komos atrodydavo, kad kiekviena ląstelė buvo pašaukta egzistuoti ir į šauksmą atsakė skausmu. Tartum nėra geresnio būdo įrodyti, kad egzistuoji.

Ar kokia nors priežastis slypėjo už pirmojo žmogaus buvimo? Jo pirmasis žodis buvo keiksmažodis. Jis yra mūsų protėvis, jis yra mano protėvis. Ir mano protėvis pasakė dar daug žodžių po to pirmojo, niekada nežinodamas, kuris iš jų bus paskutinis. Mano protėvis matė ugnį ir bijojo. Aš jį suprantu. Jis pasiėmė tai, kas liko po ugnies ir piešė ant olų sienų. Nes jam taip pat reikėjo rasti savo buvimo priežastį. Galbūt ne tiek sau, kiek tiems, kurie ateis po jo.

Praėjus daugeliui metų pati ugnis piešė savimi ant mano odos. Aš pasiėmiau tai, kas liko po gaisro ir pradėjau rašyti. Nes šis gyvenimas nėra pasaka, o mes nesame pasakos veikėjai. Nežinome daugelio priežasčių, todėl bandome jas kurti.

Visai įmanoma, kad nėra jokios priežasties slypinčios už mūsų buvimo. Bet tikrai yra bent viena, esanti priešais jį. Kaip seni piešiniai ant olų sienų.

Mes tiesiog gyvename. Ir savo gyvenimais nulemsime paskutinį paskutinio žmogaus žodį. Ir aš tikiuosi, kad tai bus tiesiog paprastas

 

„ačiū“.

Reklama

Komentarų: 3

  1. Tu esi talentingas žodžių meistras ir, nors nežinau, jaučiu, kad mintys iš patirties, todėl tikros ir stiprios. Linkiu kada išleist knygą 🙂

    Paspaudė "Patinka": 1 person

  2. Kiek skaitau, tiek ta pati mintis: pradžia… dėstymas super! o pabaiga silpna kaip drebulės lapas šnarenantis vėjyje. Per silpna tam, žodžių karui vykusiam anksčiau. Sėkmės 😉

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s