Taikdariai

Brolis pabaigęs studijas išėjo tarnauti į artileristų bateriją. Neseniai majoras jam pasiūlė įgyti leitenanto laipsnį. Tai taip keista… atrodo, dar tik vakar aš su pavydu žvelgiau į jo kiaušus, ant kurių pradėjo kaltis pirmieji plaukai.

Tąsyk nusikirpau savo plaukų sruogą ir prisiklijavau ant kiaušų. Jaučiausi super suaugęs. Pykau ant brolio dėl to, kad jis drįso kūšplaukius užsiauginti anksčiau už mane, bet po to paskelbėme taiką.

Brolis skambino ir su entuziazmu pasakojo apie tai, kaip jie mokosi šaudyti iš pabūklų. Keista, atrodo, kad dar tik vakar žaidėme lego ir aš supykęs šveičiau jo konstruktorių į sieną ir tada žaidžiau su visais lego vienas. Po kiek laiko atėjo mūsų šuo ir pradėjo mane pisti. Mamai sakiau, kad čia brolis šunį taip primokė. Susipykome, bet po to paskelbėme taiką.

Kai gulėjau ligoninėje, brolis atvažiavo su visa uniforma ir pasakė, kad nors jis ir artileristas, aš jau lenkiu jį pagal sunaikintų objektų skaičių. Galvojau, keista, čia tas pats žmogus, kurį aš aplenkdavau žaisdamas monopolį, bet vien dėl to, kad nupisinėdavau pinigus iš banko. Per kiekvieną monopolį mes susimušdavome, bet po to paskelbdavome taiką.

Brolis sako, kad turi patruliuoti ir budėti. Tai taip keista, nes atrodo, kad tik vakar susiginčijome dėl to, kuris pirmas eis maudytis ir aš jam vienu smūgiu iškaliau du pieninius dantis. Jis verkdamas bliovė „Kur mano dantys?“, o aš jų ieškojau. Maniau, kad jei rasiu, galėsiu įstatyti atgal ir mama nieko nesužinos. Po to galiausiai paskelbėme taiką.

Brolio neišleido namo per Kalėdas. Kai jis galiausiai grįžo, nustebau, kaip jis sutvirtėjo. Toks stiprus ir tvirtas… atrodo dar tik vakar jis man kartojo, kad labai nemandagu daužyt žmonėms per galvą su lazda. Tuo metu aš kaip tik tą jam ir dariau. Tada jis vožė man atgal, bet galiausiai paskelbėme taiką.

Brolis prašo surasti jam mokslinės fantastikos knygų. Dar nuperku ir padovanoju jam šveicarišką peiliuką ir šiltus vidpadžius į batus. Tai suaugusiųjų dovanos. Keista, atrodo, dar tik vakar žaidėme smėlio dėžėje su kareivukais, kai brolis pastebėjo, kad jo kareivukus nupiso lenkų berniukai. Vijomės juos per kiemus su akmenimis ir kareivukus atgavome.

Brolis sakė, kad kurį laiką jam buvo be galo atsibodęs sausasis davinys. Kai jis grįžta, atiduodu jam visus saldainius kuriuos man atnešė į ligoninę. Tai tartum mano noras vėl paskelbti taiką po to, kai sudeginau ir jo namus.

Majoras neseniai mano broliui pasiūlė įgyti leitenanto laipsnį ir tęsti tarnybą. Tai nuostabu, bet kartais aš pagalvoju apie blogiausia. Negali tuštumos atsivėrusios žmogaus vietoje įstatyti žodžio didvyris kaip kadaise bandžiau įstatyti dantis ir tikėtis, kad niekas nepastebės.

Prisimenu kaip sykį patekau į hipoglikeminę komą. Prieš netenkant sąmonės kritau ant grindų. Protas buvo aptemęs, visiškai suprimityvėjęs, sunkus. Išgirdau brolio balsą šaukiantį „Broliuk!“ Ir mano protas neaiškiai formulavo mintį „Taaaiiip… čia geras balsas. Čia geras žmogus. Paskui jį galima eiti…“

Ir aš eičiau. Mažasis broliukas gulėjęs durnyne ir sudeginęs namus, iš pavydo kadais apsiklijavęs kiaušus plaukais ir vogęs monopolio pinigus.

Sakoma, kad tikras karo vadas niekada neduoda kariams komandos „Pirmyn!“ Jis visada liepia „Paskui mane!“

Eičiau paskui jį. Nes kad ir koks tai būtų karas, jis ne mūsų. Mes neiname kariauti. Jokia kova nėra mūsų, mes neiname kovoti.

Juk mes visada paskelbdavome taiką.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s