Gyvūnai

Aš pasakiau, kad esu alkanas trečią kartą. Tada mano tėvas kirto man per nugarą su geležine liniuote. Staiga tapau sotus. Mano močiutė buvo nacė. Prie savo lovos turėjo dvi nuotraukas – popiežiaus Jono Pauliaus antrojo ir kitą – Adolfo Hitlerio. Aš buvau gryna kopija kitos savo močiutės, kuri buvo žydė. Mano nacė močiutė vanodavo mane su rožančium tartum būčiau kažkokia pragaro išpera. Mano močiutė, mano tėvas ir keli kiti įteikė man baimės dovaną.

Mes dažnai prilyginame žmones gyvūnams. Sakome „Nesielk kaip kiaulė!“, sakome „Klastinga gyvatė!“. Keista, nes gyvūnai negali įvykdyti blogio aktų. Jokia kiaulė manęs nemušė su rožančium. Tai darė žmogus. Man įteikta dovana – žmonių baimė. Kartais aš negaliu pajudėti – jaučiuosi kaip išsigandęs gyvūnas.

Juodžiausiais momentais aš pagalvoju apie gyvūną tinginį. Tinginiai krisdami iš medžių kartais griebia už savo pačių letenų, galvodami, kad tai šakos, taip nukritę ir miršta. Manymas, kad nesi toks kaip tinginys kartais paguodžia. Bet krisdamas į tamsybę aš išties griebiu sau už rankos, ir rėkiu „Rašyk, padla, rašyk!“. Tėškiuosi žemėn. Matai, man reikia kito rankos, kad mane sugriebtų. Bet dar baisiau už tai, kad tėkšiuos žemėn ir mirsiu yra baimė, kad ištiesęs ranką nesulauksiu nieko, kas ją pagriebs. Todėl pats griebiu savo ranką. Tėškiuosi žemėn. Guliu savo žemėje ir negaliu atsikelti, bijau skausmo,  aš jau pavargau prisikėlinėti. Aš negaliu pajudėti iš baimės.

Egzistuoja raudonosios velvetinės erkės. Jų patinai pastato namus iš savo pačių spermos ir žolės stiebelių. Bandžiau padaryti tą patį, bet mano kambariokas man iškvietė egzorcstą. Esu vienišas ir negaliu pajudėti bijodamas egzorcistų.

Žirafos patinai kartais priėję prie patelių spiria šioms į pasturgalį. Jos nusišlapina, o patinai pauosto šlapimą. Taip jie išsiaiškina ar gali sėkmingai apvaisinti patelę. Kartais aš taip spardau savo dienas. Noriu sužinoti ar jos gali ką nors pagimdyti. Bet jos nemyža ant žemės. Aš nieko neužuodžiu, aš negaliu pajudėti, bijau pamatyti savo tuščias dienas. Aš negaliu pajudėti iš baimės.

Kuosa gali sutelkti savo regą tik į judančius objektus. Į tai, ką ji galėtų sumedžioti arba į tai, kas galėtų sumedžioti ją. Kartais aš bijau pajudėti bijodamas, kad kai kurie prisiminimai mane sumedžios. Aš negaliu pajudėti iš baimės.

Savo gyvenimu kolibris aprėpia vienerius metus. Plasnodamas savo sparnais jis brėžia begalybės simbolį. Mes savo liežuviais ir lūpomis, savo balso stygomis nubrėžiame žodžius „meilė, amžinybė, Dievas“…

Žmonės man įteikė baimės dovaną.

 

Žinai… man regis, kad kolibris nebijo.

Žinai,

Man regis…

aš ką tik pajudėjau.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s