Solidarumas

„Siūlė eina per šikną!“ – sakydavo močiutė, mokydama mane teisingai dėvėti apatinius.

Geriau būtų pasakiusi kas yra siūlė. Žiūrėdavau į objektą iš medžiagos ir nematydavau nieko, kas eitų. Tik supratingai linksėdavau galva, stengdamasis nuduoti, kad esu protingas ir man viskas aišku. Tai kur kas sunkiau kai stovi plika subine. Dar ir dabar kartkartėm linksiu galva kitose situacijose ir dėl šių vaikystės pratybų tai sekasi puikiai. Bijojau savo močiutės – ji buvo arši fašistė – šalia lovos pasidėjusi dvi nuotraukas – popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo ir Hitlerio. Apie siūles ji taip sakydavo ir mano broliui. Tikiu, kad ir jis nieko nesuprasdavo, tik jam labiau sekdavosi, nes puspročiu močiutė jį pavadindavo rečiau. Norėjau solidarizuotis su broliu, mat jau nuo mažens žinojau, kad jei negali to padaryti, tai ne koks iš tavęs išeina žmogus. O žmogus iš manęs norėjo išeiti.

Kaimynystėje buvo kitas, solidarizavęsis su visa žmonija. Sergejus Grigorijevičius šlapinosi kaip ir visi kiti, tačiau tai darė laiptinėse. Ir vis rėkaudavo „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta į mane akmenį…“ Mes, kiemo vaikai, taip ir darydavom. Net rungtyniaudavom, kuris bus pirmesnis, mat visiems labai magėjo parodyti, kad nė vienas laiptinėse nemyžam. Nors iš tikrųjų visi tą darėm – žinojom, kad kaltę suvers ne mums. Piktesnės pensininkės mus ragindavo – ne myžti, o akmenis mėtyti. Sakė, Serioža beprotis, jam negerai. Kad ir kaip uoliai mėtėme, jam negerėjo, jis tik urgzdavo. Jis buvo mūsų slaptas suokalbininkas – visi žinojome kaip smagu myžt laiptinėse.

Nesakau, kad bijau lektorių per paskaitas. Tačiau baimė močiutės, net jai numirus, išpildo save akademinėje aplinkoje. Paskaitoje pradėjus kirbėti klausimui, prieš akis iškyla vaizdinys – situacija, daugelį sykių pasikartojusi su močiute, tik šįsyk jos vietoje – dėstytojas. Prieina, numauna apatinius, apsuka juos ir taria „Siūlė eina per šikną, kolega!“ Loginis kirtis esti žodyje „kolega“.

Kai myžnius Serioža buvo vaikas, buvo tikras aukselis. Tėvams kaimynai sakydavo, kad iš Seriožos tai išeis žmogus. Ilgainiui pradėjęs akademiko karjerą Sergejus Grigorijevičius išprotėjo. Žmogus iš jo išėjo. Liko niekieno žemė, tuščia terpė tarp gyvulio ir Dievo. Šiedu stovėjo abipus jos ir drovėjosi užimti žmogaus vietą. Gal dėl to jis taip ir myža, veikiausiai todėl urzgia ir urgzdamas Mesijo žodžius kartoja.

Bet taip suveikia gyvenimas ir galiausiai ištrauki bilietą, kuriame klausimas – „Kur eina siūlė?“ Ir aišku, niekas neužskaitys linksėjimo galva, stengiantis nuduoti, kad esi protingas ir supratingas. Stengiesi, kad iš Tavęs išeitų žmogus, stengiesi kiekvieną dieną. Ir ne dėl to, kad po to būtum sėkmingas ir daug pasiekęs visuomenės narys. Dėl palaimingo prisiminimo – kokie laimingi buvome mes, besišlapindami laiptinėse, koks laimingas buvo tas myžnius, kuriame liko tik gyvulys ir Dievas. Labiausiai norisi solidarizuotis su vienu ar keliais konkrečiais asmenimis. Didesni skaičiai jau dvelkia bergždumu. Ir galiausiai ne tiek ta siūlė, kiek bandymas solidarizuotis su visa žmonija – eina per šikną.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s