kaip užaugai!(?)

Man virš dvidešimties. Aš įkopiau į trečią dešimtį. Aš pats tuo netikiu.

Būdamas vaiku daugelio dalykų negalėjau. Dabar galiu vakarienei valgyti vien tik ledus. Tik dabar žinau, kad taip darau dėl to, kad nesugebu kitaip spręsti psichologinių problemų. Arba nereikia net tų problemų, užtenka tiesiog neturėti antros pusės.

Anksčiau negalėjau pats užsiregistruoti į polikliniką. Visus poliklinikos reikalus tvarkė mama. Dabar aš neužsirašau pas jokį gydytoją ir tiesiog tikiuosi, kad nepadvėsiu. Dabar, pajutus naują skausmą kūne, vis dažniau atrodo, kad jis jau nebedings.

Kai buvau vaikas, naktį išgirdęs keistą garsą išsigąsdavau, kad tai pabaisa. Dabar išgirdęs keistą garsą išsigąstu, nes tai gali būti nauja sąskaita už taisymą.

Vaikystėje galvojau, kad galiu būti kuo tik noriu. Dabar tiesiog noriu susirasti darbą, kuriame manęs nekankintų noras nudvėst. Kai manęs paklausdavo kuo noriu būti užaugęs aš galvojau, kad žmonės manimi domisi. Dabar vaikų klausiu to paties, tikėdamasis, kad jie man nurodys teisingą kelią.

Dabar aš suvalgau net ir patamsėjusią banano dalį, nes blet, tai mano bananas ir aš mokėjau už jį pinigus. Anksčiau mama visada pasakydavo „Jis taip elgiasi nes yra pavargęs / neišsimiegojęs / alkanas / jam per daug įspūdžių…“ Dabar mama jau kuris laikas taip nebesako. Be šitų pateisinimų žmonės galvoja, kad aš tiesiog chamas ir urodas.

Kuo labiau artėju prie „brandos amžiaus“ tuo labiau tikiuosi rasti kažką brandesnio už mane ir tas žmogus galėtų užsiimti visais brandžiais dalykais mano gyvenime. Tikrai miela yra manyti, kad tas jausmas „Vos susitvarkau su savo šūdais“ yra laikinas. Šis manymas – net jei laikinas – galėtų būti laikinesnis, nes trunka jau trejus metus.

Šis metas neįprastas. Pusė mano draugų tuokiasi, o kita pusė yra per girti, kad rastų telefoną. Ir kuo vyresnis darausi, tuo anksčiau prasideda vėlus metas. Vaikai pradeda mane vadinti nebe berniuku, o dėde. Dabar apie pabėgimą mąstau dažniau nei būdamas vaikas. Mama paklausia ko noriu gimtadieniui ir aš atsakau, kad labiausiai norėčiau atsikratyt skolų.

Kai vaikystėje man pasakydavo „Eik į savo kambarį ir gerai pagalvok apie tai, ką padarei…“ Dabar man atrodo, kad tai buvo treniravimasis būti suaugusiu. Dutūkstantaisiais metais aš labai norėjau būti suaugusiu. Du tūkstančiai septynioliktaisiais aš norėčiau sufalsifikuoti savo paties mirtį ir gauti draudimo pinigus.

Aš įkopiau į trečią dešimtį ir žmonės man sako „Tai yra auksinis metas“. Šiąnakt aš užstrigęs Aéroport Paris Beauvais Tillé. Nakčiai oro uostas užsidaro. Kitas mano skrydis po dvidešimties valandų. Iki Paryžiaus virš šimto kilometrų. Neturiu pinigų ir neturiu kur pernakvoti. Žiema. Visą naktį klajoju po artimiausią miestelį. „Tai yra auksinis metas“ – kartoju sau kai susirangau Mcdonaldo laipynių tunelyje-čiuožykloje vaikams, kad nesušalčiau. „Tai yra auksinis metas“. Šnabždu šiuos žodžius sau į ausį kai traukiu prakąstą sumuštinį iš konteinerio.

Vaikystėje aš negalvojau apie laiką. Kai paaugau irgi negalvoju apie laiką. Galvoju apie laiko trūkumą. Ir apie praėjusį laiką, kaip koks Prustas apie prarastąjį.

Dabar man atrodo, kad arba visas mums duotas laikas yra auksinis, arba jis visas yra šūdinas ir ištrauktas iš konteinerio. Jei aš nesugebėsiu jaustis dėkingas net ir už mažus dalykus, kuriuos išsitraukiu iš konteinerio, tai aš tikrai chamas ir urodas, kurio neturėtų teisinti net mano paties motina.

Reklama

Komentarų: 2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s